Šiemet minime Baltijos kelio 30 metų jubiliejų. Kitais metais turėsime progą paminėti Lietuvos valstybės atkūrimo trisdešimtmetį. Tai ne menkas laiko tarpas ne tik žmogaus gyvenime, bet ir mūsų valstybei, turint omenyje faktą, jog tarpukario Lietuvos Respublika gyvavo nepilnus 22 metus.
Lietuvai atgimti reikėjo palankaus tarptautinio klimato ir svarbiausia – kritinės masės patriotiškai nusiteikusios visuomenės bei vadovaujančios struktūros su drąsiais žmonėmis, kurie telkėsi Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdyje (LPS).
Kiekvienas dalyvavęs Sąjūdyje, turi savo nuomonę apie visą šalį apėmusį judėjimą, kuris sudrebino sovietinę Lietuvą ir atvedė mūsų tautą į nepriklausomybę. Buvau aktyvioje Sąjūdžio veikloje nuo 1988 m. vasaros – priklausiau Klaipėdos Sąjūdžio iniciatyvinei grupei, Klaipėdos miesto Sąjūdžio tarybai, Sąjūdžio Seimui. Nuo Sąjūdžio buvau išrinktas į Aukščiausiąją Tarybą, todėl, galiu sakyti, turėjau progą iš vidaus stebėti Sąjūdžio pakilimą, jo evoliuciją ir nuosmukį. Kaip jis keitėsi iš judėjimo, apėmusio visą Lietuvą, į vieną partiją remiantį sąjūdį
Man asmeniškai, kaip ir daugeliui aktyvių, laisvės siekiančių žmonių tai buvo, ko gero, patys geriausi metai gyvenime, kai beveik visi (bet vis dėlto, ne visi) kartu taikiai kovojome už laisvą, pilietinę visuomenę ir siekėme sukurti nepriklausomą ir demokratinę valstybę. Ir tai, daugiau mažiau, mums visiems kartu pavyko.
1988 – 1992 m – tai Lietuvos virsmo ir pilietinės Lietuvos visuomenės formavimosi ir aktyvios jos veiklos metai. Per šiuos ketverius metus Sąjūdis ir jo deleguoti žmonės į pirmą kartą demokratiškai išrinktą LTSR Aukščiausiąją Tarybą (vėliau pavadintą Atkuriamuoju Seimu) ne tik paskelbė nepriklausomybę, bet ir ją įteisino, sukurdami demokratinius pagrindus tolimesniam valstybės vystymuisi. Iš esmės per ketverius metus Sąjūdis savo iškeltą uždavinį atliko ir palaipsniui iš visos tautos judėjimo virto vienos politinės jėgos įrankiu.
Po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo ir nemažos dalies sąjūdiečių išėjimo į centrines ir vietinės valdžios struktūras Sąjūdis nusilpo. Jau 1990 m vasarą Sąjūdžio deputatai Aukščiausioje Taryboje ėmė skaldytis į skirtingas frakcijas. Pirmoji oficiali ir pati didžiausia AT frakcija buvo Sąjūdžio Centro frakcija, jungusi Sąjūdžio iškeltus kandidatus, tarp kurių buvau ir aš. Centro frakcija oponavo dešiniajam Sąjūdžio sparnui, susitelkusiame vadinamame Arbatos klube, kurio nariai taip pat susiskaldė į frakcijas. Aukščiausioje Taryboje gyvavo kelios Sąjūdžio deputatus jungusios frakcijos: Centro frakcija, Jungtinė Sąjūdžio frakcija, Sąjūdžio santaros, Nuosaikiųjų radikalų, Tautos pažangos, Nuosaikiųjų, Reorganizuota tautininkų frakcija.
Sąjūdžio deputatai pasiskirstę po įvairias partijas ir frakcijas, kartu su kitomis politinėmis jėgomis padėjo pagrindus būsimai partinei politinio gyvenimo sąrangai. Sąjūdžio skaldymasis buvo natūralus ir neišvengiamas, nes sąjūdiečių vizijos dėl būsimos valstybės buvo skirtingos. Vieni siekė atkurti valstybę su stipria prezidentine institucija, kiti siekė stiprios parlamentinės respublikos sukūrimo. Vieni troško kuo greičiau viską privatizuoti, kiti bandė suderinti rinkos ekonomiką su tuo, kas tariamai buvo teigiamo vadinamo socializmo liaudies ūkyje. Politinės kovos įkarštyje buvo į viešumą išmesta KGB agentų korta. Prasidėjo KGB šmėklų paieškos tarp opozicijos ir Sąjūdžio žmonių, ypač tarp tų, kurie užėmė svarbias pozicijas vienoje ar kitoje frakcijoje, vyriausybėje ir partijų vadovybėje. Kai kam „įtariamieji bendradarbiavę su KGB“ buvo konkurentai arba oponentai, kai kas troško keršto. Daugiausiai KGB agentais buvo paskelbiami tie, kurie sovietmečiu galėjo išvykti į užsienį, ypač – į kapitalistines Europos valstybes ir Jungtines Valstijas. Pagal komunistinę tvarką visi mokslininkai, menininkai, įmonių, įstaigų vadovai ir kiti „svarbūs asmenys“ (nežinau, ar būta išimčių) turintys galimybę išvykti į užsienį, grįžę turėjo rašyti vienokias ar kitokias ataskaitas (pažymas) KGB. Vieni tai darė paviršutiniškai ir su fantazija, kiti – nuoširdžiai ir išsamiai, kai ką apskųsdami, save sureikšmindami, norėdami įtikti. Ataskaitų nerašė tik tie, kurie į užsienį nevažiavo, – man sakė vienas tikrai žinantis, jau nepriklausomos Lietuvos saugumo aukštas pareigūnas. Tikrų ir itin svarbių KGB agentų atsiskaitinėjusių tiesiogiai Maskvai tarp jų nebuvo. Šių veikėjų bylos, jei ir buvo kažkada Lietuvoje, dar iki Sąjūdžio atėjimo į valdžią iškeliavo į Rusijos KGB archyvus. Galbūt po 50 metų, jei Rusija taps demokratine šalimi, jie bus paskelbti.
AT pirmininkas V. Landsbergis jokiai frakcijai nepriklausė, iš pradžių buvo tarsi virš visų frakcijų. Tačiau palaipsniui vis labiau rėmėsi daugiausia dešiniųjų frakcijų parama, o į Seimo rinkimus 1992 m. rudenį ėjo su Sąjūdžio koalicija, kurią sudarė dalis sąjūdiečių, norinčių savo vadovu matyti V. Landsbergį.
Be Sąjūdžio frakcijų Aukščiausioje Taryboje veikė LDDP, Liberalų, Lenkų frakcijos, kuriose dominavo buvę LKP nariai. Už parlamento ribų veikė Liberalų sąjūdis, kurio steigėjais taip pat buvo aktyvūs sąjūdiečiai: filosofai Arvydas Šliogeris, Arvydas Juozaitis, Vytautas Radžvilas ir kiti.
1992 m. vasarą Aukščiausioje Taryboje neliko daugumos, kuri galėtų priimti sprendimus. Parlamentas apytikriai pusiau pasidalino į V. Landsbergio šalininkus ir jo oponentus. Po aštrių ginčų tarp oponuojančių jėgų buvo susitarta, kad AT reikia paleisti ir paskelbti priešlaikinius rinkimus į Seimą. Jie turėjo įvykti tų pačių metų spalio 25 d. kartu su referendumu dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos. V. Landsbergio šalininkai, kaip ir kitos Sąjūdžio politinės grupuotės tikėjosi pergalės būsimuose rinkimuose. LKP, virtusią LDDP, sąjūdiečiai jau buvo nurašę ir rimtai nežiūrėjo į jos galimybes būsimuose rinkimuose. Pasirodo, jie giliai klydo.
Netikėtai Sąjūdžiui ir jo vadovams, rinkimus laimėjo buvusieji komunistai, kurie dabar vadinosi Lietuvos Demokratinė Darbo partija (LDDP), gavę 76 mandatus iš 141, su A. Brazausku priešakyje. Prie LDDP šliejosi Lenkų sąjunga su 4 balsais ir Kazys Bobelis, neseniai atvykęs iš JAV ir atstovavęs Krikščionių demokratų sąjungai. Dešiniame, opoziciniame politinio gyvenimo sparne buvo V. Landsbergio vadovaujama Tėvynės Santara, apjungusi Sąjūdį (tiksliau jo dalį), krikščionis demokratus (LKDP), demokratų partiją (LDP), tautininkų sąjungą ( LTS) ir kt. Ji gavo 49 mandatus Seime.
Centro kairėje buvo socialdemokratai (LSDP) su 8 balsais o pačiame centre – Centro judėjimas, turėjęs vos du deputatus naujame parlamente – E. Bičkauską ir R. Ozolą.
Centristinės politinės jėgos, nors buvo opozicijoje Brazausko vadovaujamai LDDP, bet laikėsi savarankiškai nuo V. Landsbergio vadovaujamos koalicijos. Tiek LSDP, tiek Centro frakcijų nariai buvo daugiausia sąjūdiečiai, bet nebuvo linkę besąlygiškai paremti V. Landsbergio politinės linijos. Jie nuėjo savarankiškos partijos kūrimo keliu. Dėl to susilaukė aštrios, dažnai nepagrįstos ir įžeidinėjimais grįstos kritikos iš dešiniojo Sąjūdžio sparno ir jo rėmėjų.
Po 1992 m. rinkimų Sąjūdis, mano galva, nustojo egzistuoti kaip visos Lietuvos interesus atstovaujantis judėjimas. Lietuvos valstybingumas jau buvo įteisintas, Sąjūdžio vaidmenį perėmė susikūrusios partijos bei koalicijos, kurios savo veiklą grindė visuotiniu referendumu priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija. Sąjūdžio įtaka ir veikla palaipsniui vis labiau silpo ir tapo menka politine jėga, palaikančia V. Landsbergio vadovaujamą partiją.1993 m. Sąjūdis organizavosi į visuomeninį judėjimą.
Vis dėlto, Sąjūdžio suvaidintas vaidmuo organizuojant Lietuvos visuomenę ir kovojant dėl nepriklausomos, demokratinės Lietuvos sukūrimo yra neįkainojamas ir, ko gero, iki šiol tinkamai neįvertintas.
