Spalio 3-iąją vokiečiai atšventė Vokietijos vienybės dieną. Prieš 30 metų laisvos rinkos ekonomika ir išmintinga socialine politika grįsta Vokietijos Federacinė Respublika (VFR) susijungė su totalitarinio pobūdžio socializmą kūrusia Vokietijos Demokratine Respublika (VDR). Už pirmosios stovėjo Vakarų pasaulis su Jungtinėmis Valstijomis priešakyje, už antrosios – ekonomiškai žlunganti Sovietų Sąjunga.
Prie 66 mln. vakarų vokiečių prisijungė apie 16 mln. rytų vokiečių ir daugiau kaip 15 mln. viršijo antros pagal dydį ES šalies – Prancūzijos – gyventojų skaičių.
Prancūzijos prezidento E. Macrono vizito Lietuvoje metu daug kalbėta apie Prancūzijos lyderystę Europoje. Tačiau Prancūzija, nors ir vienintelė iš ES šalių turinti branduolinį ginklą, bet gyventojų skaičiumi gerokai mažesnė ir ekonominiu požiūriu gerokai silpnesnė už Vokietiją, kažin ar gali tapti ES lydere? Jos prezidentas vizito mūsų šalyje metu pamalonintas Lietuvos politikų ir politologų Europos Sąjungos lyderio vardu, manau, gerai suvokia, kad be Vokietijos pritarimo ir glaudaus bendradarbiavimo su ja jokia lyderystė Europoje nėra galima. Neatsitiktinai, prezidentas E. Macronas savo susitikime su studentais Vilniaus universitete ne kartą paminėjo Vokietijos kanclerės A. Merkel pavardę.
Laikinas Angelos Merkel vaidmens susilpnėjimas Europos ir pasaulio politikoje dar nereiškia, kad atsirado kitas ES lyderis – Prancūzijos prezidentas E. Macronas. Tai greičiau reiškia, kad ES šiuo metu apskritai nėra vieno lyderio ir, ko gero, niekada ir nebus, nes nėra vienos dominuojančios visoje Europoje valstybės.
Tačiau Prancūzija, nors ir vienintelė iš ES šalių turinti branduolinį ginklą, bet gyventojų skaičiumi gerokai mažesnė ir ekonominiu požiūriu gerokai silpnesnė už Vokietiją, kažin ar gali tapti ES lydere?
Iš ES pasitraukus Didžiajai Britanijai, įmanoma tik dualistinė – Vokietijos kanclerio (-ės) ir Prancūzijos prezidento – lyderystė. Tai gerai supranta Vokietijos ir Prancūzijos politinis, finansinis bei ekonominis elitas. Kaip supranta ir tai, kad Europa, norinti išsaugoti bent europinį suverenitetą ir sugebėti konkuruoti ūkio srityje su Kinija ir JAV, privalo vienytis tiek politine, tiek ekonomine, tiek finansine ir galų gale militaristine prasme. E. Macronas ir A. Merkel ne pirmus metus įtikinėja savo rinkėjus ir galimus sąjungininkus, kad Europai būtinas ne tik minkštasis saugumas, besiremiantis stipria ekonomika, bet ir kietasis – grindžiamas karine jėga.
Vokietijos ūkio vystymosi instituto prezidentas Marcelis Fratzscheris, kalbėdamas apie gana sėkmingą koronaviruso pandemijos suvaldymą Vokietijoje, pabrėžė, kad socialinis valstybės vaidmuo ir visiems vokiečiams prieinama sveikatos apsaugos sistema gerokai sustiprėjo, o po pandemijos turėtų dar labiau stiprėti.
Gerovės valstybė vokiečiams reiškia socialinės valstybės stiprinimą. Tai nuosekliai daroma ne vienas dešimtmetis, valdant šalį tiek krikščionims demokratams, tiek socialdemokratams, tiek abiem kartu. To galėtų pasimokyti ir Lietuvos politikai, kurie tautai mielai šneka ir žada sukurti gerovės valstybę. Pažiūrėsim, kaip jie kurs gerovę visiems po rinkimų.
Kodėl Vokietijai ilgą laiką sekėsi ir, manau, sekasi dabar lyderiauti Europoje? Jos geografinė padėtis – buvimas Europos centre (vok. in Mittel Europa) – ir demografinė padėtis ją įgalioja tokią būti. Rodos, Napoleonui priklauso žodžiai „geografija – tai likimas“.
Gerovės valstybė vokiečiams reiškia socialinės valstybės stiprinimą.
Vokietija sumanios, pragmatinės kanclerio H. Kohlio politikos dėka be kraujo lašo praliejimo sujungė vakarietiškas žemes su rytų žemėmis ir tapo didžiausia bei ūkiškai galingiausia Europos valstybe. Kad susijungimas įvyktų, reikėjo įkalbinti Sovietų Sąjungos vadovą M. Gorbačiovą, o po jo – Rusijos prezidentą B. Jelciną ir sumokėti milijardus markių už rusų kariuomenės išvedimą, kuris užtruko nuo 1991 iki 1994 m. Kad ir kaip būtų keista, bet reikėjo dar įtikinti ir Prancūzijos bei Didžiosios Britanijos vadovus, kad jie neprieštarautų vokiečių žemių susivienijimui.
Kaip nurodo Vokietijos vyriausybės tinklalapis, už beveik 550 tūkst. karių išvedimą bei jų materialinį aprūpinimą ir butų statybas rusų karininkams bei kareivinėms pačioje Rusijoje M. Gorbačiovas reikalavo sumokėti nuo 14 iki 15 mlrd. markių. Kancleris H. Kohlis siūlė nuo 11 iki 12 mlrd. Galiausiai susitarė, kad SSRS gaus iš vokiečių 12 mlrd. markių ir dar už 3 mlrd. markių suteiks kreditų. Tuo išlaidos už susijungimą neapsiribojo. Vien SSRS kariuomenės žalai, kuri buvo padaryta gamtai, atlyginti VFR išleido apie 200 mln. markių.
SSRS okupacinės kariuomenės išvedimas iš Vokietijos užtruko trejus metus, rytų vokiečių integracija į bendrą valstybę truko visus tris dešimtmečius ir iki šiol tebesitęsia. Maždaug 4 mln. rytų vokiečių darbo ieško vakarinėje šalies dalyje, rytų vokiečiai už tą patį darbą gauna 15 proc. mažesnį atlyginimą. Nekilnojamasis turtas rytų Vokietijoje didele dalimi priklauso vakarų vokiečiams.
Tačiau, kita vertus, atvykęs į Berlyną jau nepastebėsi skirtumo tarp Rytų ir Vakarų Berlyno, tarp naujos kartos vokiečių, gyvenančių rytuose, vakaruose, pietuose ar šiaurėje. Kaip sakė Vokietijos prezidentas W. Steinmaieris savo sveikinimo kalboje tautai, Vokietija po 30 metų tikrai susivienijo ir vaidina kur kas didesnį vaidmenį Europoje ir pasaulyje nei prieš 30 metų. Stiprėjant Vokietijai, stiprėja Europa. Taip pat stiprėjame ir mes. Vokiečių karių, dislokuotų Lietuvoje dėka, tampame saugesni.
