Atsisveikinimo kalba, skirta Gedimino Kirkilo atminimui, sakyta Antakalnio kapinėse
J. Marcinkevičius, rašydamas apie trisdešimtųjų metų gimimo Lietuvos jaunuolius eilėraštyje “1946-ieji”, akcentavo jų laiko dramą: “Laikas per pusę lyg juodą lentą perbraukė mūsų širdis ir klasę”.
Taip atsitiko ir mudviem su Gediminu. Mes, 1951-ųjų metų gimimo vaikai, irgi keliavome į Lietuvos Antrąjį Atgimimą iš skirtingų to padalinto Laiko pusių. Aš gimiau Stalino gulaguose prie Laptevų jūros, jis – Vilniuje, inžinieriaus ir mokytojos šeimoje.
Aš į Antrąjį Atgimimą atėjau iš disidentinio pasaulio, Gediminas – iš TSKP/LKP CK instruktoriaus patirties. “Žiūriu į Lietuvą, tarsi į lentą – šitiek trintą,/ ir vis matau joje to seno brūkšnio žymę” įspėjo Marcinkevičius. Ir jis buvo teisus – to brūkšnio žymė tarp manęs ir Gedimino 1988 m. tikrai dar jautėsi. Ir mudu šnairuodavome vienas į kitą.
Bet mes jau “negrįžome į klasę, draugą užkasę”, kaip tai atsitiko Poetui Justinui jo ankstyvoje jaunystėje. Ir mus abu jau ėmė veikti Antrojo Atgimimo dvasia, Gorbačiovo “Perestroikai” atleidus bolševikinės diktatūros varžtus, neįtikėtinai greitai apėmusi be galo didelę tarybmečio Lietuvos visuomenės dalį. Komunistai ir nekomunistai, tremtiniai ir ne tremtiniai, disidentai ir ne disidentai – visi, nors ir iš skirtingų tos padalintos lentos pusių, bet ėmė telktis apie šūkį: “Lie – tu – va!”.
Ir ėmė rastis, kaip apie tai teisingai vėliau pasakys būsimasis LRAT Primininkas Vytautas Landsbergis, dvi pagrindinės politinės jėgos – iš žmonių vilčių kylantis Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis ir jo veikiama atsiskyrimui nuo TSKP kylanti LKP. Šios dvi jėgos ims lemti Lietuvos įvykius. Ir būtent joms bus lemta 1990 m. Kovo 11-ąją nors trumpam, bet įveikti to seno brūkšnio žymę.
Ir gyvenimas Marcinkevičiaus lūpomis “tarytum ranka palytėjo, tarytum sukluso manim/ viršūnėm viršūnėm nuėjo/ sugrįžo sugrįžo šaknimi.”
Ir mudu, 1951-jų metų gimimo kartos atstovai, įsiklausydami į tas gyvenimo viršūnes, 1988-1989 m. pasinėrėme į Antrojo Atgimimo darbus. Aš įsiliejau į LPS grupių steigimą ir į LSDP veiklos legalizavimą. Gediminas – į LKP atsiskyrimo nuo TSKP procesus.
Jį į TSKP/LKP pertvarką CK aparate įtraukė du gerai naujus pokyčius nujautę būsimi Kovo 11-osios Akto signatarai Justas Vincas Paleckis ir Lionginas Šepetys. Šie du plataus akiračio žmonės sugebėjo įžvelgti Gedimino asmenyje žingeidų, imlų, gudrų, ir kompromisus suvokiantį jauną instruktorių. Ir neapsiriko.
Neapsiriko ir būsimi signatarai Vladimiras Beriozovas bei Algirdas Mykolas Brazauskas, tuo metu tapę TSKP/LKP vadais, nutarę, kad Gediminas tiks LKP komunikacijos su visuomene darbui. Mat Gediminas pradžioje studijavo lietuvių kalbos ir literatūros VPI, o vėliau baigė aukštąją Vilniaus partinę mokyklą, tad jis jau valdė plunksną, o ir nebuvo baimės, kad jis nukryps nuo “partijos kurso”. Neatsitiktinai vėliau jis bus vadinamas “partijos rašytoju”.
Bet TSKP/LKP komunistinis kursas keitėsi be galo greitai. Sąjūdžio komunistai ir progresyvus LKP CK aparato, kuriam priklausė ir Gediminas, sparnas ėmė telkti jėgas atsiskyrimui nuo Maskvos. 1989 m. gruodžio mėn. LKP tapo savarankiška Lietuvos politine jėga. Lietuva, žvelgdama į LPS ir sLKP apsisprendimus, galėjo atsidusti kartu su Poetu “Šešiolikmečiai, kelkitės! Laikas, mes jau išsprendėm baisiąją lygtį”. Tad už to seno brūkšnio pasiliko tik naujieji kolaborantai – M. Burokevičius ir kiti LKP ant TSKP platformos stagnatoriai, norėję išsaugoti Lietuvą TSRS sudėtyje. Tai jie yra “komunos kolegos arba sėbrai”, įvykdę Sausio 13-osios nusikaltimus. Bet tik ne savarankiška LKP. Ir Gediminas nėra iš to “komunos ar sėbrų”.
“Tu niekados neprivalai būt padalinta, tėvyne mūsų, meile ir likime!” – tomis Kovo 11-osios akimirkomis šis Poeto priesakas trumpam buvo įvykęs. Man tas Poeto priesakas tiko tada ir tinka dabar. Mudu, 51-ųjų metų gimimo, su Gediminu tą seno brūkšnio žymę peržengėm ir ją ištrynėm. Tik kai kas ir dabar stengiasi, kad šis padalijimas išliktų, būtų net vaikams ir anūkams perduodamas, nors visai ne tuo adresu. Ir pamiršta, kad „Vardan Tos Lietuvos“ taip elgtis nedera.
Juk Lietuvai svarbūs LPS ir sLKP sprendimai, ėję Atgimimo viršūnėmis, Kovo 11-ąją sugrįžo į Lietuvą valstybingumo atkūrimo šaknimis. Tuose LKP atsiskyrimo procesuose buvo ir lieka Gedimino Kirkilo įnašas, pasitarnavęs Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui. Štai šis 1988-1990 m. Antrojo Atgimimo krikštas ženklina Gedimino kaip politiko gimimą.
Ir jis jau išliks nuo tų įsimintinų jam ir jo šeimai metų Lietuvos politikos lauke iki pat paskutinio savo atodūsio. Šiomis dienomis daug išsakyta gražių žodžių apie Gedimino norą tobulėti, mokytis, įsiklausyti, gerbti pašnekovus, plėtoti dialogo politinę kultūrą. Taip, jis sugebėdavo keisti savo nuomonę, sugebėdavo ir pats sukurti politinę intrigą, sugebėdavo pasinaudoti ir konkurentų klaidomis ar jas išprovokuoti. Jame buvo ir principingumo, ir konformizmo, ir optimizmo, ir realizmo. Bet tai – politinio profesionalumo brandos požymiai. Atsimenu gerai, kai po triuškinančios LDDP pergalės 1992 m. mes, pralaimėjes būrys, visi sėdėjome vienoje TV studijos pusėje, o Gediminas – vienas kitoje. Bet tai nekliudė jam į mus žvelgti diplomatiškai.
Štai kodėl jis sugebėjo gauti diplomato rangą, Lietuvai sprendžiant sudėtingus Kaliningrado tranzito klausimus su Rusija. Jis tapo sėkmingu krašto apsaugos ministru. Jo lankstumas, jo gudrumas padėjo jam sukurti ir 2K bei būti Seimo mažumos Vyriausybės ministru pirmininku. 2K sekė “Dviese valtyje” tradicija ir tai liks Lietuvos politinės istorijos demokratiniame lobyne. Ir Lietuvai šiandien taip reikalingo politinio dialogo, o ne „priešų paieškų“ kultūroje.
Jo kabinete buvo gausu ir mokslinės, ir grožinės literatūros. Jis neapleido meno ir mokslo renginių, turėjo labai gerus kontaktus su žurnalistais. O svarbiausia – jis mokėjo atsipalaiduoti ar žvejyboje, ar žaisdamas lauko tenisą. Tik štai ta pypkė, nors ji buvo Gedimino skiriamuoju ženklu, deja, – ir tuo neabejoju – ji tapo ir staigios jo mirties priežastimi. Staigios, nesavalaikės, skaudžios demokratinei politinei Lietuvos kultūrai netekties priežastimi.
Geriau jau būtų Gediminas peteliškę nešiojęs, kaip kad jo kolega iš KAM ministrų galerijos Juozas Olekas. Tikrai šiandien jis dar būtų galėjęs ar su Juozu ar su Justu Vincu lauko teniso partijas žaisti.
Mudu taip pat nuėjome ilgą kelią, tiek būdami skirtingose politinėse jėgose, tiek ir tame etape, kai LDDP nutraukus savo veiklą, jos nariai įsiliejo į socialdemokratų gretas. Mes buvome ir oponentai, ir bendražygiai, o nuo 2017 m. Gediminui palikus LSDP, ir vėl oponentai, artimais draugais per visą laikotarpį taip ir netapome. Bet, prisipažinsiu, labai skauda, kai štai tik sauja pelenų prabyla į mane šiose Antakalnio kalvose.
Bet sugrįžtu prie Justino Marcinkevičiaus klausimo: “Nejaugi mirdamas žmogus atgauna visa, ko netekęs?” Taip, neabejoju, atgauna! Ir Gediminas šiandien atgauna pelnytą demokrato palikimą, kurio dalį anksčiau apibendrino savo knygoje, skirtoje politinėms pastaboms, laikui. Kita jo pastabų laikui dalis jau lauks istorikų plunksnos. Štai tokiu atgautu palikimu jis ir lieka su mumis!
Signataras Č. Kudaba parašė knygą „Septyni keliai iš Varnių“. Marcinkevičius jį išlydėdamas perfrazavo: Iš Varnių – septyni keliai, iš gyvenimo – tik vienas.“ Kunigo Ričardo liudijamas šis kelias veda per Prisikėlimą į Amžinybę.
Tad Gediminas tame kelyje lieka su žmona Liudmila, su šeima, broliais ir seserimis, artimaisiais ir draugais. Ir su Lietuvos Nepriklausomybe bei mūsų naujųjų laikų politine demokratine istorija.
Requiem et Lux. Ilsėkis amžinybėje, Gediminai.
2024 04 24
