Kovo 15-oji diena. Sekmadienio rytas, atsitiktinis pokalbis su vienu suaugusiu vilniečiu prie parduotuvės. „Baisu, daktare, plinta virusas, šienauja vyresnius žmones!”. Klausau įdėmiai, o jis pabrėžia: „Žinote, jau 9 atvejai Lietuvoje!” Mat visai neseniai žiniasklaidoje pasirodė tas „JAU…” O pašnekovas toliau tęsia: „Kasdien vis apie naujus atvejus praneša, baisu, kas bus?”. Bandau pakreipti pokalbį racionalumo linkme, tačiau ne iš karto pavyksta. Atrodo, baimė ir panika savo daro.
Bet daro savo ji visur – ir Italijoje, ir JAV, ir UK! Daug televizijose vaizdų iš tų šalių supermarketų – eilės ilgos, lentynos tuščios! Pas mus ta panika gal jau kiek mažesnė, bet pranešimas apie „jau” nustatytus ar „jau vėl nuostatomis” atvejus ir be detalesnės informacijos esant dar nedideliam atvejų skaičiui įvesta dviejų savaičių karantiną žmonių baimės jausmą, atrodo, vėl padidino.
Juk ir tokio karantino paskelbimui reikėjo visuomenę parengti. Juk sulaukta ir Kaziuko mugės, ir Kovo 11-osios. Ir staiga, per kelias dienas, priimti sprendimai, nepabandžius įvesti karantinų Šiauliuose, Kaune, Vilniuje ar Klaipėdoje, o jau po to – ir visoje Lietuvoje. Ar tokioje situacijoje gali nors kiek padėti racionalūs argumentai, štai kur iškyla esminis klausimas šiuo metu.
Kaip padėti visuomenei racionaliai priiminėti sprendimus, kaip užtikrinti efektyvią viruso plėtros suvaldymo ir jo išeliminavimo strategiją ir suderinti ją su profesionalia ir efektyvia komunikacijos politika? Iš patirties galiu pasakyti, kad tai labai sudėtinga užduotis.
Man dirbant Europos Komisijoje per penkerius metus visuomenės sveikatos sektoriuje teko sukaupti nemažą patirtį tiesiogiai valdant Ebolos, Zikos, Nilo žiočių karštinės krizes, tymų protrūkio iššūkius. Ir visuomenės informavimo strategija čia užėmė labai svarbią vietą.
Mokslu pagrįsti sprendimai ir taikomos priemonės bei koordinuota komunikacijos strategija galiausiai paima viršų, o ypač, kai po pirmųjų informacinių ir skambių žiniasklaidos antraščių apie kažką tokio artėjančio baisaus, vėliau pradeda įsivyrauti supratimas, kad situacijas galima suvaldyti.
Ne mažiau sudėtinga ES mastu buvo valdyti afrikinio kiaulių maro, karvių žvynelinės ligos, avių ir ožkų maro, paukščių gripo protrūkius žemės ūkyje. Šiuos protrūkius lydėjo ūkininkų, perdirbėjų, medžiotojų protestai, nevyriausybinių organizacijų akcijos, neretai palydimos radikaliai nusiteikusių populistų politiniais pareiškimais.
Bet sukaupta patirtis leidžia teigti, jog mokslu pagrįsti sprendimai ir taikomos priemonės bei koordinuota komunikacijos strategija galiausiai paima viršų, o ypač, kai po pirmųjų informacinių ir skambių žiniasklaidos antraščių apie kažką tokio artėjančio baisaus, vėliau pradeda įsivyrauti supratimas, kad situacijas galima suvaldyti.
O dar po kiek laiko ima ryškėti jau teigiami krizių suvaldymo rezultatai ir galiausiai žmonės įsitikina, kad Ebolos ar Zikos grėsmė praėjo.
Ir šiandien, kalbant apie šį koronavirusų protrūkį, jau yra pakankamai gerų žinių iš Kinijos – protrūkis joje suvaldytas, nauji fiksuoti atvejai jau „atvežtiniai”, sugrįžta atgal į kilmės šalį Kiniją iš kitur. Vadinasi, mokslininkų sprendimai, Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) aktyvi veikla, koordinuotos Kinijos priemonės rezultatą duoda. Tik reikia, kad ir kitos šalys tvirtai laikytųsi pasaulinės viruso sulaikymo ir eliminavimo strategijos.
Bet sugrįšiu prie pokalbio su tuo vilniečiu vieno aspekto. Jo balse jautėsi įtampa nuo to išgirsto žodelio „JAU“ ir nuo žinios, kad „senus šienauja”.
Pamėginkime pažvelgti į faktus. Pasaulyje šiuo metu yra virš 8 milijardų gyventojų. O nustatytų žmonių užsikrėtimo atvejų turime šiai dienai – 153 648. Iš jų – 5746 mirtys (žr. PSO informaciją: https://experience.arcgis.com/experience/685d0ace521648f8a5beeeee1b9125cd )
Žinoma, šiandien yra visai kitoks žmonių mobilumas, visai kitas transporto intensyvumas nei buvo prieš 10 metų.
Koronavirusų protrūkiai jau buvo prieš dešimtmečius. Tada buvo du pavojingesnių už COVID-19 koronavirusų šeimos virusų – MERS ir SARS – protrūkiai. Bet žmonių mobilumo laipsnis buvo kur kas mažesnis, tad ir pandemijos nebuvo.
Dabartinio lygio globalizacijos faktorius pademonstravo, kokiu greičiu nuo 2019 m. gruodžio mėn. gali plisti šis naujasis virusas per pasaulį, sukeldamas pandeminį išplitimą.
Ir PSO šį kartą reagavo efektyviai, laiku skelbė ir apie epidemiją, laiku paskelbė ir pandemiją. Šiuo metu Jungtinėse Tautose yra 193 valstybės. Pandemijai paskelbti reikia, kad infekcija išplistų daugiau nei pusėje valstybių ir visuose kontinentuose. Šiuo metu viruso išplitimas fiksuotas virš 120 valstybių.
Nors yra šalių, kurių ši infekcija dar nepasiekė, bet pandemijos paskelbimo atveju visose valstybėse įsijungia Tarptautinis Grėsmių Sveikatai Reguliavimo mechanizmas. Ir visos šalys privalo tuos būtinuosius mechanizmus aktyvuoti.
PSO paskelbė ir keturis scenarijus, pagal kuriuos šalys narės turi veikti. Gaila, Lietuvoje apie tai labai mažai kalbama.
PSO paskelbė ir keturis scenarijus, pagal kuriuos šalys narės turi veikti. Mums pravartu tai žinoti, kad suvoktume rizikų laipsnį ir taikomų priemonių apimtis. Gaila, Lietuvoje apie tai labai mažai kalbama. O tai gali padėti ir atsakingiems pareigūnams, ir žiniasklaidai teisingiau formuoti komunikacijos strategiją. Be to, tai padėtų suprasti, kokie veiksmai ir kada turi būti taikomi.
Pirmasis scenarijus – kai protrūkis tik prasideda ar kai epidemija (ar pandemija) jau paskelbta yra nukreiptas į tai, kad būtų užkirstas kelias viruso patekimui ir transmisijai į kitą šalį (ar šalis) ir tam imtis prevencinių priemonių.
Šiuo atveju viruso kaimyninėje šalyje ar šalyse dar nėra – tai vadinamasis „no cases” (angl.) arba „atvejų nebuvimo” scenarijus. Jis turi dvi fazes: a.) kai nėra įtariamųjų; ir b.) kai yra galimai kontakte buvę įtariamieji. Jo metu abiejų fazių atvejais jau aktyvuojamas galimo išankstinio atsako mechanizmas, paruošiama potencialių rizikų valdymo platforma, pradedama treniruoti viruso prevencijos ir greitojo reagavimo komandas, pradedama aktyvi visuomenės informavimo kampanija apie galimą riziką ir siūlomas prevencijos priemones, sukuriama galimų atvejų laboratorinio ištyrimo sistema, numatoma, kur bus vykdoma tokių ligonių izoliacija , kaip bus valdomi karantinai. Fazės b.) atveju – aktyvus įtariamųjų testavimas, pasirengimas juos gydyti, saviizoliacijos taisyklių įvedimas, visuomenės informavimas apie savisaugos priemones ir t. t. Lietuva tokioje situacijoje buvo nuo 2019 m. gruodžio mėn. iki vasario mėn. pabaigos. Dabar, žvelgdami atgal, galime paklausti, ar viskas pagal ta scenarijų jau buvo dar
Antrasis scenarijus – kai jau yra sporadiniai „sporadic cases” (angl.) arba įvežtiniai atvejai. Tokie įvežtiniai atvejai fiksuojami nuo 1 iki keliasdešimties, bet nėra aptikta ar aptinkama atvejų, kad virusas jau pradeda savaime plisti nuo tų atvykusių žmonių į aplinkinius.
Kol kas Lietuva kaip tik ir patenka į šio scenarijaus įgyvendinimo rekomendacijų lauką. Visi nustatyti atvejai yra atvežtiniai, kol kas nuo jų jau čia, Lietuvoje, apsikrėtusių žmonių nėra. Šiuo atveju jau paleidžiamas ekstremalių situacijų mechanizmas, išplečiamas aktyvių paieškų planas, izoliuojami, testuojami asmenys ir gydomi jiems paruoštose palatose, atliekamas vietų, kur jie buvo, zonavimas, lokalūs karantinai, aktyvi tų vietų dezinfekcija, kontaktavusių asmenų aktyvi paieška, griežta nustatytų zonų stebėsena, atsekamumo ir galimų naujų atvejų sekimo vietinių mechanizmų paleidimas.
Taip pat didelėje teritorijoje įvedamas budrumo reikalavimas: visose sveikatos, švietimo, socialinėse įstaigose, ypač sustiprinama stebėsenos sistema tarp pažeidžiamų visuomenės grupių. Taip pat tęsiamos visos ankstesnės pirmojo scenarijaus priemonės, garantuojamas veiksmų viešumas informuojant visuomenę bei aktyviai aiškinant, kokios savisaugos priemonės turi būti naudojamos (rankų plovimas, kaukės, asmens higiena čiaudint, kosint ir t. t., socialinė distancija, saviizoliacija ir pan.).
Labai svarbu, kad į sporadinių atvejų valdymą būtų įtraukti sveikatos apsaugos, socialinės apsaugos, švietimo, transporto, ekonomikos ir turizmo, užsienio reikalų ministrai, o taip pat ir savivaldybių pareigūnai bei svarbiausi verslo segmentai – transporto, turizmo ir viešojo maitinimo, prekybos centrai, degalinės, rekreacinės industrijos atstovai.
Turi būti sukurti ir koordinaciniai komitetai tose savivaldybėse, kur yra nustatyti sporadiniai atvejai. Lietuvos atveju tokie aktyvūs veiksmai, mano įsitikinimu, turėjo būti atlikti arba atliekami Šiaulių, Kauno, Klaipėdos ir Vilniaus savivaldybių teritorijose. Turėjo būti sudaromi teritoriniai rizikų žemėlapiai, konkrečių objektų, kur lankėsi užsikrėtusieji, dezinfekcija, aplink tas vietas įvestos karantinavimo zonos ir t. t.
Lietuva nėra viena , kurioje fiksuoti keli sporadiniai atvejai. Be Lietuvos, pagal šios dienos duomenis, į antrojo scenarijaus veiksmų lauką patenka dar 8 ES šalys.
Trečiasis scenarijus – kai iš atvežtųjų sporadinių atvejų virusas ima plisti tarp artimųjų ar kontaktavusių žmonių. Tai apima jau naujai apsikrėtusius vienoje ar kitoje nustatytoje zonoje buvusius žmones, „clusters of cases” (angl.). Tokiais atvejais skaičiai jau svyruoja tarp 50 – 200 žmonių jau nuo atvykusiųjų užsikrėtusių žmonių.
Tuomet išplečiamos karantinų ir zonavimo teritorijos, sugriežtinamas testavimas, suteikiami griežti įgaliojimai krizes valdančioms institucijoms, sugriežtinama teisinė atsakomybė dėl vengimo paklusti karantino sprendimams. Intensyvinamas budrumo, sekimo, stebėjimo, atsekamumo ir monitoravimo mechanizmas, koordinuojamas komandinis darbas, vedama labai aktyvi informacinė ir komunikacinė strategija, ir t. t. Kol kas Lietuvoje tokio klasterio nei viename mieste, kur jau aptikta iš kitur atvykusių užsikrėtusių žmonių, iš kurių jau perėjo infekcija į aplinkinius žmones, nėra. Bet tikimybė tokio galimo klasterio atsiradimo Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Vilniuje – didelė. Šiuo metu 9 ES šalys priklauso „clusters of cases” scenarijui.
Ir pagaliau ketvirtasis scenarijus – kai virusas išplinta plačiai vienoje ar keliose savivaldybėse, bendruomenėse. Tai vadinama „community transmissions” (angl.). Tuomet jau priimami sprendimai plačiam teritorijų izoliavimui, griežtiems teritoriniams karantinams, mokyklų, darželių uždarymams, masinių renginių draudimams ir t. t. Ir vėlgi turi būti griežta koordinacija, vieningi protokolai, instrukcijos.
Biosaugos priemonių arsenalai turi būti taikomi unifikuotai, vykdoma griežta jų įgyvendinimo kontrolė, atsakomybė ir atskaitomybė. Tokioje padėtyje šiuo metu yra 10 ES šalių.
Ypač charakteringa tai Italijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje ir Vokietijoje. Pasauliniu mastu į šį scenarijų patenka Kinija, Iranas, Pietų Korėja, UK, JAV, Australija ir dar kelios šalys. Šiaip didžiojoje dalyje šalių pasaulyje kol kas fiksuojami arba sporadiniai atvejai, arba atvejų klasteriai.
Žinoma, reikia įvertinti ir tai, kad ne viską epidemiologiškai tiksliai galima atsekti ir kontroliuoti. Yra visada tikimybė, kad kartu su šiuo virusu plinta ir sezoninis gripas, plinta ir paprastas viršutinių kvėpavimo takų kataras, galimos ir kitos virusinės infekcijos. Yra tikimybė, kad ne visada žmonės kreipiasi į specialistus.
Paklaidos skaičiuojant užsikrėtusiuosius šiuo virusu žmones tikimybe tikrai yra, bet ji nėra labai didelė. Tad dėl minėtų priežasčių kiekvienoje šalyje turi būti atliekama išsami epidemiologinė faktinės padėties ir paklaidų analizė.
Tie bendrieji taikomų biosaugos priemonių prieš virusus reikalavimai yra žinomi. PSO rekomenduoja, kad taikant tas priemones, būtų atsižvelgiama į socialinius, kultūrinius, infrastruktūrinius, ekonominius ir psichologinius faktorius. Mat neproporcingas priemonių taikymas gali taip pat dar labiau pagilinti krizę. Tiek rizikų neįvertinimas, tiek rizikų pervertinimas turi savo neigiamas pasekmes.
Specialistai žino, ką reiškia sąvokos „budrumas”, „stebėsena”, „atsekamumas”, „pasiruošimas”, „prevencija”, „užkardymas”, „izoliavimas”. Visos jos turi savo konkrečias įgyvendinimo priemones ir planus. Tie šias sąvokas realizuojantys planai visoms įtrauktoms į krizės suvaldymą komandoms turi būti žinomi.
Blogai, kai yra tik rekomendacijos, bet nėra aiškių instrukcijų; Blogai, kai yra patarimai, bet nėra tikslių priemonių planų. Juk ne tas pats yra Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ar Šiaulių miestai ir Zarasų, Rokiškio , Utenos ar Kupiškio savivaldybės. Rizikų mastai atskirose teritorijose tikrai skirtingi. Ir į tai jau reikėjo atsižvelgti.
Suprantama, yra bendrieji higieniniai reikalavimai, suprantama, jog žymiai anksčiau galėjo būti išleistos instrukcijos, kaip reikia plauti rankas, kada dėvėti kaukes, kada – respiratorius, veikti karštoji linija.
Suprantama ir tai, kad reikėjo ir reikia skatinti žmones skiepytis nuo sezoninio gripo. Suprantama, jog kai kurie apribojimai ir reikalavimai viešajam transportui, supermarketams, degalinėms, sveikatos ir socialinėms įstaigoms galėjo būti diegiami koordinuotai ir anksčiau.
Be to, gyventojams iš oficialių pareigūnų turėjo būti nurodyti tie tikri informacijos šaltiniai Lietuvos, EU, ECDC, WHO (rašau angliškus šių organizacijų pavadinimus) informaciniuose puslapiuose, kad žmonės gautų tikrą informaciją, o ne gandus, klaidingas žinias.
Komunikacinė strategija turėjo būti aptarta ir su visomis žiniasklaidos priemonėmis. Juk nepamirškime, kad yra žmonių, turinčių depresijas ar kitokias psichologines ar psichinės negalias, tad juos labai neigiamai veikia perteklinė ir bauginanti informacija.
Juk yra skirtumas, kai per žiniasklaidą pranešama, kad Lietuvoje „JAU 9 atvejai!“ O juk tai tiesiog 9 atvejai. Ir kol kas sporadiniai, tad būtina taip ir paaiškinti , kad „ŠIUO METU yra 9 atvejai. Ir jie – kol kas sporadiniai! “. Suprantama ir tai, kad visuomenė turi taip pat saugoti ir sveikatos apsaugos darbuotojus nuo bereikalingo perkrovimo ir įtampų. Jei apsirgs didelė dalis jų, kas tada padės kitiems, jei staiga protrūkis bus didesnis?
Dar viena akivaizdi informacinės komunikacijos problema – menkai pabrėžiamos ES šalių narių pastangos koordinuoti savo veiksmus. Būtų gerai žinoti Lenkijos, Lietuvos, Latvijos, Estijos, Suomijos bendrų koordinavimo komitetų veiklą. Kol kas premjerai tik telefonais gal pasikalba. Bet ar tikrai to užtenka?
Juk Šengeno erdvė viena, juk vieninga rinka negali būti sutrikdyta, juk maisto prekių, vaistų tranzitas vaidina svarbų vaidmenį žmonių gyvenime. Tad būtų gerai žinoti apie tokio koordinacinių veiksmų plano egzistavimą.
Jei mes plačiau apie tuos scenarijus kalbėtumėme, gal tada ir panikos, ir baimės, taip pat kartais ir ne visai proporcingų ar nesavalaikių sprendimų bei neapgalvotos komunikacijos galėtume išvengti. Ir gal būtų paprasta ir aišku: „Lietuvoje šiuo metu nustatyti 9 įvežtiniai koronaviruso atvejai, kiti atvejai testuojami.”*
* V. Andriukaičio komentaras rengtas 2020 m. kovo 15 d., sekmadienį, kuomet Lietuvoje buvo nustatyti 9 koronaviruso atvejai.
