2018 sausio 30d. Virginijus Savukynas paragino mus gražiai akcijai – Vasario 16 d. aplankyti mūsų miestuose ir miesteliuose savanorių kapus ir uždegti žvakutę. „Uždegdami žvakutę mes įsirašome į ilgą ilgą protėvių, kurie kovojo ir kūrė Lietuvą, eilę… Degdamas žvakutę ant savanorio kapo, degi ugnį savo širdyje, pasiryždamas svarbiems darbams“.
Iniciatyva tikrai puiki, esu įsitikinęs, kad ją išgirdo daug žmonių. Bet kaip visuomet, graži iniciatyva įkvepia ir naujų minčių, kurios gal irgi prisidės prie platesnio siūlomos akcijos horizonto.
Juk minime ne tik praėjusių istorinių įvykių apvalią datą – 1918 vasario 16-osios Lietuvos šimtmetį. Švenčiame šiandieninės Lietuvos šimtmetį. Švenčiame mūsų dabarties brandą. Ir tą mūsų politinę dabartį išreiškiame pirmuoju Konstitucijos straipsniu: „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“.
Taigi, šiandien ji, Lietuva, yra demokratinė respublika. Ir svarbu to nepamesti iš akių. Nes šis mūsų Konstitucijos straipsnis, o tiksliau jo pagrindinė formuluotė patvirtinta visuotiniu balsavimu 1991 m. vasario 9 d. Tuomet, 1991 m. vasario 9 d. 2,25 mln. Lietuvos gyventojų iš 2,6 mln. balsavimo teisę turinčiųjų pasisakė už demokratinę respubliką! Taigi – daugiau kaip 90% balsavo „už“. Pabrėžiu labai svarbią aplinkybę – balsavime galėjo dalyvauti visi balsavimo teisę turintys Lietuvos gyventojai, neatsižvelgiant į tautybę ar kitokią socialinę padėtį.
Mat Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyva 1989 m. lapkričio 3-4 d. beveik vienbalsiai LTSR XI šaukimo Aukščiausiojoje Taryboje buvo priimtas pilietybės įstatymas, suteikęs teisę įsigyti Lietuvos TSR (tuo metu!) pilietybę, nenumatant turėti dvigubos, kaip iki tol buvo įprasta – LTSR ir TSRS – pilietybės, visiems tuo metu čia gyvenusiems ir nuolatinį darbą turėjusiems gyventojams. Nei latviai, nei estai tokio žingsnio nežengė. Turiu jaunesniems skaitytojams priminti, kad 1989 m. įvesta vienintelė LTSR (o po 1990-ųjų – automatiškai Lietuvos) pilietybė užkirto kelią pasiremti dviguba pilietybe tiems, kurie galėjo kliudyti taikiam Lietuvos išsivadavimui demokratiniu rinkimų būdu, išvengti galimo kišimosi iš TSRS valdžios organų ir TSRS piliečių pusės. Atkreiptinas dėmesys, kad tai be galo svarbi ir neužmirština aplinkybė šiandienos kai kurių „šimtmečio“ idėjų svarstymo kontekste.
Bet grįžkime prie esminių dalykų, o būtent, kodėl mūsų Lietuvos šimtmetis yra ne mūsų praeities šimtmetis, bet yra mūsų dabarties, mūsų kartos aktualija. Į tai gali atsakyti pats Vasario 16-osios Akto tekstas – juk Lietuvos Taryba „skelbia atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje.“ Lietuvos Taryba, jos 20 narių gerai suprato, kad jie patys neturi įgaliojimo nustatyti tikslius „demokratinius pamatus“ valstybei. Tai galėjo padaryti tik, kaip ir skelbia Vasario 16 d. tekstas – Steigiamasis Seimas. Ir čia labai svarbi kita po to einanti Akto mintis – tas Seimas turi būti „demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas“. Ne tik etninių lietuvių – bet visų jos gyventojų. Ir lietuvių, ir gudų, ir žydų, ir rusų, ir lenkų ir kitų, vyrų ir moterų, o ne tik vyrų! Be jokių apribojimų rinkimų teisė suteikta visiems, kai kitos šalys tokio demokratinio tikslo tuo metu dar net neturėjo!
[blockquote author=”Vytenis Andriukaitis” sc_id=”sc320577355354″]Kokia akivaizdi paralelė tarp 1918-ųjų vasario 16 d. ir 1989 lapkričio 3-4 d. sprendimų – demokratinė rinkimų teisė „visiems gyventojams“[/blockquote]
Tad kokia akivaizdi paralelė tarp 1918-ųjų vasario 16 d. ir 1989 lapkričio 3-4 d. sprendimų – demokratinė rinkimų teisė „visiems gyventojams“. Ir būtent dėl šios Akto formuluotės 1920 m. balandžio 14-15 d. išrinktame Steigiamajame Seime be lietuvių buvo išrinkti žydai, lenkai ir vokietis, vyrai ir moterys – Lietuvos Respublika, pasiremdama 1918 m. vasario 16 d. Aktu startavo kaip demokratinė parlamentinė respublika. 1990-ųjų metų Kovo 11-osios Lietuva taip pat startavo kaip parlamentinė demokratinė respublika, Aukščiausioje Taryboje, turėdama ir lenkų, ir žydų, ir rusų. Tiek 1922 m. rugpjūčio 1 d. Konstitucijos 1 straipsnis, tiek ir 1992 m. spalio 25 d. Konstitucijos 1 straipsnis skelbia tą patį – „Lietuvos valstybė – nepriklausoma demokratinė respublika”. Per visą šimtmetį tęsiasi tas pats siekis įgyvendinti demokratinės respublikos tikslą.
Šiame kontekste, įdomus visai nesenas interviu. 2018 m. vasario 7 d. interviu Vladimirui Laučiui ministras pirmininkas Saulius Skvernelis teigia, kad Lietuva – tautinė valstybė! Iš pirmo žvilgsnio lyg ir labai paprasta mintis išsakyta. Bet jei visi Lietuvos gyventojai kuria demokratinę respubliką, tai gal ta valstybė negali būti tik vienos tautos, taigi, tik tautinė!
Čia į pagalbą ateina pati dabartinė Lietuvos Konstitucija, kurios preambulėje įrašyta, kad lietuvių tauta puoselėja „Lietuvos žemėje tautinę santarvę“, siekia „atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės“. Valstybė čia, kaip matome, apibrėžta kitaip! Akivaizdu, kad Lietuvos Tautos kultūra neabejotinai yra tautinė, bet savyje talpinanti ir visas kitas Lietuvos tautinių bendrijų formas. Bet Lietuvos valstybė yra pilietinė ir teisinė valstybė, o jei tiksliau – tai parlamentinė demokratinė respublika su kai kuriais pusiau prezidentinės respublikos bruožais. Ir už tai pasisakė tiek pirmojo atgimimo Lietuva, atėjusi į Vasario 16-ąją ir į 1922 m. Konstituciją, tiek ir antrojo atgimimo Lietuva, atėjusi į Kovo 11-ąją bei 1992 m. Konstituciją.
Ministras pirmininkas greičiausiai ir turėjo mintyje Lietuvos tautinę kultūrą, bet ne tautinę valstybę. Juk tautinė valstybė su vienpartiniu tautininkų režimu perversmo būdu buvo pradėta kurti, trypiant demokratinius Lietuvos pamatus. Tad argi demokratinės respublikos šimtmetį minint vėl verta nukrypti į mūsų istorinės praeities antikonstitucinius ir autoritarinius patyrimus?
Bet grįžkime prie Virgio Savukyno idėjos! Tas tiesa, kad Lietuvos kariuomenės savanorių kapai jaunesniems žmonėms gali atrodyti kaip tolima istorija, nors šimtas metų iš esmės apjungia tik tris ar keturias, netgi vienos šeimos (jei ilgaamžiai šeimoje yra) kartas, o ką kalbėti apie visuomenę. Visuomenės raidos požiūriu 100 metų nėra ilgas laikas. Juk neseniai minėjome Lietuvos vardo, o gal ir valstybės 1000-metį. Tik, suprantama, ne Lietuvos Respublikos! Ji tūkstantmečio kontekste daug jaunesnė.
Bet kad ši Respublikos šimtmečio idėja būtų labai artima visiems, galima ją šiek tiek išplėtoti mūsų pastarųjų trisdešimties metų istoriniais pavyzdžiais prisimenant mūsų Sąjūdžio startą 1988 metais. Be to, Vasario 16-oji kaip ir užantspauduota dviejų iškilių asmenybių – Jono Basanavičiaus ir Justino Marcinkevičiaus. Abu Amžinybėn išėjo tą pačią dieną. Jono Basanavičiaus kartoje savanoriai stojo į kariuomenę. Justino Marcinkevičiaus kartoje – savanoriai ėjo į šimtatūkstantinius mitingus, į Baltijos kelią, milijonais stojo už Lietuvą Sausio 13-ąją ir pagaliau 2,25 mln. 1991 m. vasario 9 d. plebiscitu nusprendė, kad Lietuvos valstybė nepriklausoma demokratinė Respublika.
[blockquote author=”Vytenis Andriukaitis” sc_id=”sc85978970829″]Jono Basanavičiaus kartoje savanoriai stojo į kariuomenę. Justino Marcinkevičiaus kartoje – savanoriai ėjo į šimtatūkstantinius mitingus, į Baltijos kelią, milijonais stojo už Lietuvą Sausio 13-ąją[/blockquote]
Ir kiek šios kartos žmonių – beginklių savanorių – jau pasitraukė į Amžinybę. Juk jie kartu su mumis švenčia šiandien parlamentinės demokratinės Respublikos šimtmetį. Ir mes, kiekvienas iš mūsų, žinome savo šeimų narius, pažįstamus ar kaimynus, išėjusius Anapilin, bet savo aktyviu dalyvavimu kūrusius tokios pačios prigimties, kaip ir Vasario 16-ąją, demokratinę parlamentinę Respubliką. Juk jie – irgi visai tikri savanoriai tuo neišpasakytai sudėtingu 1989-1991-ųjų metų laikotarpiu, nesinaudodami ginklais, bet tik dvasinės vienybės sutelkti, statė ir ginė demokratinę mūsų Respubliką. Tad ir jie nusipelno mūsų širdžių šilumos, ir mūsų žvakelių liepsnelių mirgėjimo.
Tikiu, kad ant J. Basanavičiaus ir J. Marcinkevičiaus kapų bus gausu žvakelių. Tikiu, kad šiandien Lietuva nepamirš ir tų keturių ryžtingų signatarų – Stepono Kairio, Jono Vileišio, Mykolo Biržiškos ir Stasio Narutavičiaus bei prie jų prisidėjusių Petro Klimo užsispyrimo ir drąsos. Juk būtent jų pastangomis ir buvo priimtas Vasario 16-osios tekstas. Šiandien iš Vokietijos parvežtas originalus šio teksto nuorašas, siųstas kaip originali kopija Vokietijai, tik patvirtina, kad šie keturi signatarai turėjo ryškią viziją ir įtikino kitus šešiolika ja patikėti. Tad gal po 100 metų vis tik pasakykime kas yra kas ir atiduokime garbę ir tiems keturiems atkakliems. Bet taip pat pagerbdami kitus šešiolika signatarų ir visus Vasario 16-osios kariuomenės savanorius, su didžiu dėkingumu pagerbkime ir netolimos mūsų praeities Sąjūdžio mitingų, Baltijos kelio, Sausio 13-osios ir Vasario 9 d. plebiscito savanorius, mūsų jau Amžinybėje esančius bendražygius. Čia visai nereikalingi tikslūs jų sąrašai, nes kiekvienas iš mūsų bent po kelis jau išėjusius tų įvykių dalyvius atsimename.
[blockquote author=”Vytenis Andriukaitis” sc_id=”sc870236520097″]Tikiu, kad šiandien Lietuva nepamirš ir tų keturių ryžtingų signatarų – Stepono Kairio, Jono Vileišio, Mykolo Biržiškos ir Stasio Narutavičiaus bei prie jų prisidėjusių Petro Klimo užsispyrimo ir drąsos[/blockquote]
Vasario 16-osios parlamentinė demokratinė respublika gyvavo neilgai – nuo 1918 m. iki 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo.
Deja, čia, šiame perversme jau Lietuvos kariuomenė, „kuri guldė galvas už brangią Lietuvą“ kaip skelbta perversmininkų kreipimesi į visuomenę, atsuko ginklą prieš Vasario 16 d. demokratinius valstybės pamatus. Bet savanorių, kritusių mūšiuose už Tėvynę, tarp jų jau nebuvo.
Kovo 11-osios Lietuvos Respublika, už kurią mūru stojo milijonai savanorių, gyvuoja iki šiol. Tad tegul ir tiems mūsų epochos savanoriams be ginklo, jau išėjusiems, bus taip pat atiduodama pagarba. Manau, kad Virgis Savukynas tikrai neužpyks, jei mes visi išplėsime jo pasiūlytą idėją ir pradžiuginsime Lietuvą žvakelių liepsnelėmis. O juk taip darėme Sąjūdžio metais ne kartą, kai visi kartu prisiekėme – „O tu stovėk, kaip stovi Laisvė”.
