Kaip traktuoti vidinę provincijos žmonių migraciją į didžiuosius Lietuvos miestus? Šiandieninė Vyriausybė ją traktuoja kaip džiugų nedarbo regionuose ir provincijoje problemos sprendimą. Tačiau, sudėjus vidinę migraciją ir masinę emigraciją iš Lietuvos, susiduriame su sodybų tuštėjimu, nustekenančiu vietinę miestelių ir kaimelių kultūrą, tą tikrąjį lietuviškumo stuburą.
Sisteminių, solidarumo ideologija paremtų provincijų gelbėjimo sprendimų nebuvimas bado akis. Kalbėjimas bendrais nuvalkiotais šūkiais apie pasiryžimą keisti padėtį penkių žmonių šeimai kur nors Pasvalyje, arba ką tik sukūrusiems šeimą, bet nenorintiems palikti Kuršėnų ar Valkininkų, norintiems sugrįžti iš emigracijos atgal į Matuizos kaimelį Varėnos rajone, arba į Barzdus, Griškabūdžius Šakių rajone, nieko nesako. Sugrįžusiųjų integracija tampa sugrįžusiųjų reikalu, o vietinių baimė prarasti darbą užkonservuoja žmonėse vergišką nuolankumą rajoną valdantiems politikieriams.
Valstybė stipri tol, kol ji teisinga
To rezultatas: tik apie 1/3 Lietuvos gyventojų mano, kad jų balsas ką nors reiškia. Dalyvavimas rinkimuose yra vienas žemiausių visoje Europos Sąjungoje. Be to, tik trečdalis Lietuvos visuomenės mano, kad galima pasitikėti dauguma žmonių. Tik tada, kai gyventojams bus plačiai atvertos durys įsitraukti į vietos lygmens ir visos šalies valdymą, ir tik tada, kai pasitikėsime vienas kitu ir bendradarbiausime, galime tikėtis stiprios šalies ekonomikos, socialinės santarvės ir valstybės, pajėgios atlaikyti bet kokius išorės iššūkius.
Socialdemokratija ir yra tas raktas į sodybų tuštėjimo problemos sprendimą. Turime drauge kurti valstybę, kurioje pasitikėjimas tarp įvairių jos teritorijoje gyvenančių tautinių, socialinių ir kultūrinių bendrijų būtų stiprus ir kuri būtų teisinga visiems savo piliečiams. Valstybė yra stipri tol, kol ji yra teisinga. Valstybė yra stipri tada, kai tą teisingumą net ir mažiausiame Lietuvos kampelyje pajunta asmeniškai kiekvienas Lietuvos pilietis visose apskrityse, visose savivaldybėse.
Sugrįžusiųjų integracija tampa sugrįžusiųjų reikalu, o vietinių baimė prarasti darbą užkonservuoja žmonėse vergišką nuolankumą rajoną valdantiems politikieriams.
Gelbėjant provinciją, būtina imtis regioninės politikos. Toks ir yra Europos Sąjungos pagrindinis tikslas – padėti provincijai sparčiau plėtotis, kad ji socialiai ir ekonomiškai neatsiliktų nuo didmiesčių. Tačiau šiandienos LVŽS ir jos Vyriausybė, apsimetanti, kad gina valstiečius, didžiąją dalį ES lėšų, skirtų provincijai pagal regioninės politikos priemones, atiduoda didiesiems miestams. Iš apie 1,1 mlrd. eurų, skirtų 2014-2020 metų laikotarpiui, Vilniui atitenka net trečdalis, kitiems didiesiems miestams dar trečdalis, likusieji – provincijai, iš kurių kaimui, miesteliams, gyvenvietėms belieka tik trupiniai. Akivaizdu, kad kairiuoju žargonu žongliruojanti Vyriausybė iš tikrųjų vadovaujasi liberalų politika, pagal kurią parama provincijai yra į balą išmesti pinigai.
Galimybės visiems turi būti vienodos
Šiandienos Vyriausybė turėtų baigti painioti dvi sąvokas, nusakančias du skirtingus dalykus: regionai ir provincija. Pavyzdžiui, Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos regionai (t. y. apskritys) yra klestintys, o provincija – merdinti. Tačiau provincijoje gyvena apie 1,5 mln. gyventojų – t. y. daugiau kaip pusė visų Lietuvos gyventojų. Iš jų provincijos miestuose gyvena apie 900 tūkst. žmonių ir miesteliuose bei kaimuose – apie 500 tūkst. Mes neturime teisės žmones, gyvenančius kaimuose, palikti užmarštyje. Jie turi turėti tokias pačias galimybes ir perspektyvas, kaip ir miestiečiai.
Deja, tenka konstatuoti, kad per daugelį metų susikaupė daug spręstinų klausimų: auganti socialinė atskirtis ir jos neigiami padariniai; skurdo mastai ir skurdo rizika kaimuose ženkliai didesni nei miestuose. Tuštėjančios gyvenvietės ir kartų kaitos stoka sukelia valstybei daugybę socialinių ir ekonominių problemų.
Mes neturime teisės žmones, gyvenančius kaimuose, palikti užmarštyje. Jie turi turėti tokias pačias galimybes ir perspektyvas, kaip ir miestiečiai.
Yra keletas būdų, kaip stabdyti šiuos neigiamus procesus: socialinės struktūros išsaugojimas miesteliuose ir gyvenvietėse; darbo vietų kūrimas; žemės ūkio politika, orientuota į smulkius ir vidutinius ūkininkus; perėjimas nuo tradicinės žemdirbystės prie naujų žemės ūkio veiklų; trumpųjų žemės ūkio grandinių plėtojimas; kooperacija; ciklinė bioekonomika. Visos šios priemonės nevirs kūnu be darnaus regionų planavimo, kuriam būtinos plačiau atstovaujamos Regionų plėtros tarybos, pagal Vokietijos regionų planavimo pavyzdį.
Koks turėtų būti Prezidento vaidmuo?
Būtinas valdymo demokratizavimas. Dabartinis savivaldybių merų dominavimas esamo modelio Regionų plėtros tarybose neatlaiko jokios kritikos ir nebeatitinka laikmečio poreikių. Todėl Regionų plėtros tarybose turi atsirasti ir socialinių partnerių atstovai: verslo asociacijų, profesinių sąjungų, susivienijimų, universitetų ir kitų mokslo centrų atstovai. Regionų plėtros tarybos turi turėti stiprius sekretoriatus (administracijas), pajėgius atlikti regiono plėtojimo planavimą ir įgyvendinti regionų plėtojimo projektus. Būtina suteikti daugiau savivaldos teisių kaimiškosioms seniūnijoms ir rajonų centrams, t. y. teisę rinkti savo tarybas ir seniūnus tiesiogiai; taip pat paskirti lėšų šiai savivaldai realizuoti. Pasižiūrėkime, kaip tai veikia Lenkijoje, Latvijoje ir Estijoje.
Kai kam kyla klausimas, kodėl Lietuvos Prezidentas turi žinoti, kas vyksta regionuose ir provincijose? Ar turi Lietuvos Prezidentas rūpintis sritimis, už kurias yra atsakingos Vyriausybės ir savivaldybės? Atsakymas: Lietuvos Prezidentas kasmet rengia metinį pranešimą apie šalies raidą. Kad tai padaryti, jis turi žinoti realią padėti miestuose, miesteliuose, kaimuose, gyvenvietėse. Tik žinodamas tikras žmonių gyvenimo sąlygas, jų problemas, net atskirų šeimų nuotaikas, Prezidentas gali kryptingai veikti Seimą ir Vyriausybes laikytis Lietuvos Konstitucijos priesako – kurti gerovės valstybę pagal skandinavišką modelį. Kitaip tariant, Prezidentas neturi užsidaryti prezidentūroje lyg ledo bokšte. Man svarbus kiekvienas žmogus visoje Lietuvoje.
