Nacionalinis stadionas Vilniuje – viena didžiausių nesėkmių Vilniaus ir Lietuvos naujausioje istorijoje. Sumanymas statyti modernų stadioną Vilniuje gimė paskutiniame Lietuvos tarybmečio dešimtmetyje.
Taip, tuo metu Lietuvos futbolas buvo gana aukšto lygio ir, ko gero, išgyveno savo aukso amžių. 1987 m. Vilniaus „Žalgiris“ laimėjo bronzos medalius TSRS aukščiausiojoje lygoje, o atstovaudami TSRS rinktinę Universiadoje Zagrebe laimėjo aukso medalius.
Narbekovas – ryški to meto futbolo žvaigždė, V. Jurkus ir kiti – legendos. Nebus užmirštos tarp futbolo aistruolių trenerių B. Zelkevičiaus ar A. Liubinsko pavardės. Lietuvoje veikė puikus futbolo mokyklų – internatų tinklas, stipri buvo ir respublikinė lyga.
Štai tokiame kontekste ir gimė idėja statyti naują nacionalinį stadioną Šeškinėje. Taigi, 1987 m. pradėta stadiono statyba, kai dar Vilnius buvo kitoks, kai dar nebuvo „Akropolio“ ir naujų mikrorajonų.
Bet šiandien tai į Gineso rekordų knygą pretenduojanti ilgiausio nacionalinio stadiono statymo istorija. Ji pralenkia ir anekdotais anais sovietmečio laikais virtusią „Lietuvos“ viešbučio statybą, ir šiandien vis nesibaigiantį „Rail Baltica“ geležinkelio tiesimą.
Nuo 1987 m. iki dabar šio stadiono statyba – nesibaigiančių nesėkmių, nesibaigiančių projekto kaitaliojimų, „Naujųjų Vasiukų” istorijų kūrimo, pinigų švaistymo, o gal ir jų plovimo bei neteisėto įsisavinimo klasikinis pavyzdys. Kai kas juokauja, kad tokie projektai niekad negali būti užbaigiami, nes juk ir ateityje sprendimus priimantiems reikės pinigų.
Taip, nacionalinio stadiono Lietuvai reikia. Taip, modernios sporto infrastruktūros, turinčios ir 2-3 futbolo aikštes, ir lengvosios atletikos maniežus, ir universalias arenas, ir sporto muziejų Lietuvai ir Vilniui reikia. Ir sporto visuomenė, ir jaunimas, ir vyresnieji – visi pasisakytų už tai.
Tik ar reikia vieno super gigantiško komplekso, kuris čia pat apsunkintų tiek transporto, tiek kelių senų ir naujų mikrorajonų gyventojų, tiek susisiekimo su miesto centru, tiek transporto kamščių valdymo, tiek modernių prekybos centrų pasiekiamumo, tiek automobilių parkavimo problemas? Dabartinė stadiono vieta – jau ne ta, kokia ji buvo 1987 m.
Ir pagaliau „BaltCap” ir Š. Stepukonio skandalinga istorija! Visuomenėje didelė dalis žmonių tai vadina paprastai – afera! Ir mažai kas tiki, kad ją vykdė vienas žmogus, nieko apie tai nežinant jo partneriams. Bet į tai gali atsakyti tik teisėsaugos institucijos.
Visos Vilniaus miesto savivaldybei ir jos Tarybai vadovavusios politinės komandos, merai ir vicemerai bei administracijos šioje Gineso rekordo vertoje stadiono statyboje suklupo ir susikompromitavo.
Po „BaltCap” ir Š. Stepukonio skandalo projekto realizavimo eiga ir fiziškai, ir moraliai bankrutavo! Kas dabar gali patikėti, kad nauji mero konservatoriaus V. Benkunsko užmojai padidinti užsakovų darbų apimtis ir statybos darbų kainą ( ją indeksuojant!) bei koncesijos sutarties sumą iki 158,5 mln. eurų jau atstatys visuomenės pasitikėjimą šiuo projektu ir bent jau dviejų kadencijų miesto valdžios prarastą autoritetą?
Kas patikės, kad mero keliamas reikalavimas sutrumpinti atsiskaitymo už statybos darbus terminą nuo 22 iki 2 metų dabar bus realiai vykdomas, kai nuo stadiono statybos pradžios prabėgo tik …37 metai! Tai bent „tvirtas“ tikėjimo projekto skaidrumu ir patikimumu pagrindas! Juo labiau, kai ir šalies futbolo federacija, ir pats futbolo lygis išgyvena gana prastus laikus.
Akivaizdu, kad 2021 m. spalio 8 d. pasirašyta koncesijos sutartis su BaltCap” būtent dėl koncesininko veiksmų yra teisiškai jau negaliojanti. Vargu, ar įmanoma be audito, visų „BaltCap” veiksmų skaidrumo patikrinimo, o taip pat dėl sutartyse numatytų sąlygų teisinių pasekmių įvertinimo imtis iš naujo keisti pradines finansines ir teisines sutarties sąlygas.
Vienintelis teisingas kelias – nutraukti šią sutartį, pasiimti draudimo kompensavimo laidavimą bei reikalauti iš „BaltCap” sumokėti sutartyje numatytą baudą už jos nevykdymą. O Nacionalinio stadiono statybą galima, tarkime, atiduoti į Seimo ir Vyriausybės rankas.
Tada būtų galima priimti teisės aktus, suteikiančius šiam projekto realizavimui nacionalinį statusą, įpareigoti Vyriausybę per trumpiausią laiką išnagrinėti nacionalinės sporto infrastruktūros Vilniuje sukūrimo planus, išdėstant modernios infrastruktūros objektus taip, kad skirtingos paskirties (2-3 futbolo stadionai, lengvosios atletikos maniežas, universali arena, sporto muziejus ir t. t.) objektai būtų išdėstyti patogiose vilniečiams vietose, atsižvelgiant į teritorinio planavimo, transporto, gyvenamųjų kvartalų patogaus eksploatavimo reikalavimus.
Ir Vyriausybei prisiimti atsakomybę už tokios infrastruktūros pastatymą. Nacionalinio stadiono reikia, nacionalinės sporto infrastruktūros – reikia, bet reikia, kad nacionalinius objektus (ir infrastruktūrą) statytų nacionalinis subjektas – Vyriausybė.
O visą labai jau neskaidrią Vilniaus miesto savivaldybės ir „BaltCap“ istoriją turėtų valstybės kontrolė, audito institucijos ir teisėsaugos pareigūnai. Argi toks lėšų neskaidrus naudojimas nevertas prokuratūros pastangų ginti viešąjį interesą?
