Nueinanti partijų trijulė išlaikė kubiliškai arogantišką požiūrį į savo šalies piliečius. Per ketverius metus valdžia buvo pilna puikybės, o kartu ir paikybės. Ji skelbėsi, kad savo piliečiams teikia vien tik malones reikia ar nereikia, viską reformuoja. Valdžia optimizavo, taupė, centralizavo ir auklėjo, kaip būti efektyvesniems, našesniems, naudingesniems, darbingesniems ir nedrįsti skųstis.
Turbūt ryškiausias to pavyzdys – konservatorių surežisuota negalios reforma, kuri ir taip socialiai pažeidžiamus žmones padarė dar labiau pažeidžiamus, o dažnai privertė pasijusti juos absoliučiai bejėgius prieš griozdišką biurokratinį mechanizmą. Reformos esmė – žmogaus neįgalumas yra nustatomas remiantis ne medicininiais, o socioekonominiais kriterijais, ir jį nustato ne medikai, o valstybės tarnautojai. Reformos rezultatas – nemažai daliai neįgaliųjų nepagrįstai atimtas ar sumažintas neįgalumas, nors būklė nepasikeitė. Neįgalieji kalba apie jų sumenkinimą, patekus į tos reformuotos negalios sistemos girnapuses. Ir kas iš tokios optimizacijos? Ogi dažnai nepagrįstai apkarpytos išmokos, ir, kaip sakoma, šykštuolis mokės du kartus: tokios reformos taisymai nemažai kainuos, daugiau nei pasiskraidymas privačiu lėktuvu į Dubajų.
Dar viena nueinančios valdžios palaiminta reforma – valstybės tarnybos – raugta tuo pačiu optimizacijos raugu, kai tikslas – viešojo sektoriaus neoliberalizacija sumenkinant daugybę žmonių, valstybines įstaigas paverčiant savotiškais „uabais“, kur neproporcingai dideles galias ir pinigus turi vadovų grandis. Tokia elitistinė pertvarka gresia nepotizmu, mobingu, socialine atskirtimi ir kitomis blogybėmis.
„Mes žinom geriau‘‘ principo šį valdžia neatsisakė ir dėl privalomo piliečių įtraukimo į antrąją pensijų kaupimo pakopą. Priminsiu, kad ši sistema yra naudinga ir taip uždirbantiems žymiai daugiau, bet daugiausia – pensijų fondams, kurie yra maitinami mokesčių mokėtojų pinigais, kai dabartiniai pensininkai iš šios pakopos tegauna skatikus, o būsimieji – neturi teisės patys spręsti, ar kaupti, ar atsiimti savo nuosavybę. Ironiška, kad nueinantys valdantieji ideologiškai pasisako už individo laisvę, bet visgi netiki, kad Lietuvos žmonės gali nuspręsti dėl savo sukauptų pinigėlių.
Mes turime keisti valstybės vaidmenį, priimdami žmonėms palankius sprendimus socialinės politikos srityje, paprasčiau tariant – grįžti prie socialiai jautresnio požiūrio į žmogų. Tie, kurie siekia valdžios, jau dabar turi galvoti, ką daryti, kad būtų geriau žmogui, o ne kaip sutaupyti arba kaip leisti užsidirbti žmogaus sąskaita. Valstybės mažinti nereikia, ją reikia padaryti geresne žmogui. Turėsime nuoširdžiai stengtis, kad tai pavyktų.
