Arūnas Dulkys kaltina Gitaną Nausėdą žaidžiant politinius žaidimus. Panašu, kad ministras ketina išeiti nepripažinęs jokių savo klaidų. Tarsi chaosas, masinis pacientų ir gydytojų nepasitenkinimas būtų kilęs nei iš šio, nei iš to – o ne dėl A. Dulkio reformų.
Man neteko sutikti nė vieno žmogaus, kuris girtų sveikatos sektoriaus reformą. Ministras sako, kad per mažai laiko praėjo, rezultatai paaiškėja ne iškart. Tačiau problema kaip tik ta, kad rezultatai jau akivaizdūs. Prabėgo ketveri metai, daug vandens nutekėjo, o gerėjimo požymių kaip nėra, taip nėra. Tik blogėjimo.
Išankstinio pacientų registravimo sistema neveikia. A. Dulkio išreklamuotoje „švieslentėje“ matome, kad iš 851 pirminės sveikatos priežiūros įstaigų sistema naudojasi ir apsilankymus IPR sistemoje deklaruoja tik 315 įstaigų; iš 847 specializuotų sveikatos priežiūros įstaigų – vos 389.
Eilės patekti pas specialistus – iki pusės metų ir daugiau. Regionuose ligoninės ir kitos gydymo įstaigos traukiasi, naikinami skyriai, specialistų trūkumas tik auga, net būtiniausios sveikatos paslaugos vis labiau tolsta – tiesiogine prasme: išsikrausto į didesnius miestus, darosi neprieinamos žmonėms.
Pavėžėjimo sistemos reforma nuo pirminio sumanymo stipriai pasikeitė: atliktas eksperimentas parodė, kad lėšos buvo suplanuotos netinkamai, savivaldybių pajėgumai neįvertinti. Sveikatos paslaugoms nutolus, pavėžėjimas tapo aktualus įvairioms gyventojų grupėms, bet ne visiems jis „priklauso“ ir gali būti suteiktas, įskaitant jaunas šeimas su keliais mažamečiais vaikais ir tas šeimas, kuriose dirba tik vienas narys.
Nykstant viešojo transporto maršrutams, dabartinė pavėžėjimo sistema toli gražu neatliepia realaus poreikio. Kaip žmonėms pasiekti medikus ar gauti prevencines sveikatos priežiūros paslaugas, jeigu jų miestelyje nebėra net elementarių sveikatos paslaugų, o ir paskutiniai likę gydytojai – jau pensinio amžiaus ir greit išeis į užtarnautą poilsį?
Valstybinės ligonių kasos duomenimis, dalis įstaigų, gaunančių valstybės finansavimą tam tikroms sveikatos priežiūros paslaugoms, nevykdo sutarčių, nes nėra specialistų, kurie galėtų suteikti tas paslaugas. O kam gali rūpėti prevencinės programos ar sveikatos raštingumo lygio kėlimas?
Ministro politinė komanda visą laiką byrėjo, liko du viceministrai. Tikriausiai labai kompetentingi, bet rezultatai dėl to negerėja.
Lietuva išsiskiria perteklinėmis mirtimis, kurių būtų galima išvengti, tačiau ministerija lyg tyčia sumažino finansavimą Visuomenės sveikatos biurams. Sunku suprasti, kaip tai dera su siekiu ilginti Lietuvos gyventojų sveiko gyvenimo trukmę.
Sveikatos apsaugos ministerijos duomenimis, sveikatos priežiūros įstaigose 2023 m. pabaigoje iš viso trūko 652 sveikatos priežiūros specialistų: 524 gydytojų ir 128 kitų sveikatos priežiūros specialistų, iš jų – 79 slaugytojų. Valstybės kontrolės pernai atliktos apklausos duomenimis, kiek daugiau nei trečdalis gydymo įstaigų nurodė, kad joms trūksta slaugytojų arba slaugytojo padėjėjų. Vyriausybės strateginės analizės centras prognozuoja, kad 2032 m. Lietuvoje trūks 4 643 bendrosios praktikos slaugytojų, 2 355 slaugytojų padėjėjų, 1 328 išplėstinės praktikos slaugytojų, 543 gydytojo odontologo padėjėjų, 269 šeimos gydytojų, 207 vidaus ligų gydytojų, 146 vaikų ligų gydytojų, 134 skubiosios medicinos gydytojų.
Ne kartą įspėjome ministeriją, kad negalima palikti savivaldybių vienų suktis iš padėties, spręsti gydytojų ir slaugytojų trūkumo klausimus be valstybės pagalbos. Ministerija žada skirti 14,8 mln. eurų slaugytojų ir slaugytojo padėjėjų studijoms ir stipendijoms, didinti šios profesinės prestižą. Tuo metu mūsų šalyje jau dirbančių slaugytojų atlyginimais šiandien yra mažiausias visoje Europos Sąjungoje. Slaugytojos migruoja į užsienį ar grožio paslaugų industriją, arba išvis keičia profesiją. Tačiau ar įmanoma įsivaizduoti normalų sveikatos sistemos funkcionavimą be slaugos personalo?
Teigiama, kad valstybės lėšomis studijuos 3,2 tūkst. būsimų medikų, tačiau savivaldybėms paliekama pačioms identifikuoti studentus, kilusius iš regiono, ir jų studijų metu užmegzti ryšį, iš anksto pradėti kalbėti apie ateities darbo perspektyvas, skatinti pasilikti ar sugrįžti į gimtąjį regioną. Tai – ne išeitis.
Mano galva, medikų trūkumo klausimus regionuose reikia spręsti visai kitokiomis priemonėmis nei iki šiol. Visų pirma būtina iš esmės gerinti medikų ir medicinos personalo darbo sąlygas ir ryžtingai didinti socialines garantijas.
