Vaida Aleknavičienė, Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkė, socialdemokratė
Pastaruoju metu viešojoje erdvėje kaip sektinas pavyzdys dažnai minėta kaimynė Lenkija, kuri ketina įvesti privalomąjį karinį rengimą ir praktinius šaudymo mokymus visiems piliečiams. Natūralu, kad politikų ir visuomenės diskusijose keliamas klausimas, ar toks modelis būtų tinkamas ir Lietuvai.
Mūsų šalyje ir dabar vykdomi baziniai mokymai devintokams, tik kursas trunka vos tris dienas. Būtina pažymėti, kad mokymai vyksta ne su tikrais koviniais ginklais, o su pneumatiniais šautuvais. Šį pilietiškumo ir gynybos įgūdžių kursą organizuoja Šaulių sąjunga.
Privalomojo karinio rengimo ir šaudybos mokymų įvedimas galėtų sukelti daugiau iššūkių nei duoti naudos. Į tai verta pažvelgti holistiniu požiūriu: gynybos modelis turi būti visapusiškas, būtina užtikrinti, kad piliečiai įgytų žinių apie gynybos taktiką, ypatingos svarbos infrastruktūros apsaugą ir krizių valdymą. Be to, labai svarbu ugdyti kritinio mąstymo įgūdžius ir skaitmeninį raštingumą, atsižvelgiant į daugybę iššūkių, su kuriais susiduriama kovoje su dezinformacija.
Siekdami stiprinti jaunimo pilietinį rengimą, turėtume įvertinti tai, kad jaunuoliai vis daugiau laiko praleidžia virtualiojoje erdvėje. Virtualus smurtas, muštynės ir šaudynės kompiuteriniuose žaidimuose veikia jaunuolių psichologiją ar net psichiką, gali turėti padarinių elgesiui. Ne veltui psichologai ir pedagogai aštriai kelia šią tikrovės ir virtualios realybės santykio problemą.
Todėl labai svarbu, įtraukiant profesionalus, ugdyti atsakingą jaunuolių požiūrį į ginklus, sąmoningumą smurto temomis, taip pat būtina daugiau dėmesio skirti visuomenės informavimui tokiomis temomis kaip saugus naudojimasis ginklais, netinkamo ginklų panaudojimo atvejai, delinkventinis paauglių elgesys.
Dabartinė geopolitinė situacija reikalauja apgalvotų, neskubotų ir racionalių sprendimų.
Privalomasis karinis rengimas ugdymo įstaigose savaime nėra panacėja siekiant stiprinti visuomenės saugumą. Gerokai daugiau dėmesio nei dabar turėtume skirti savanoriškai iniciatyvai ir civilinei gynybai, stiprinti ir plėsti šaulių veiklą. Be to, būtina įvertinti tai, kad privalomi šaudymo mokymai sukeltų papildomų socialinių ir ekonominių iššūkių, reikalautų didelių finansinių investicijų. Tuo tarpu skaitmeninio raštingumo stiprinimas, žinių apie sveikatą plėtimas, aktyvi fizinė veikla, praktiniai pirmosios pagalbos mokymai neabejotinai prisideda prie pilietinio pasirengimo stiprinimo.
Vis dėlto, jeigu Lietuva apsispręstų ugdymo įstaigose stiprinti piliečių pasirengimą krizėms, vis tiek būtų aktualu labiau skatinti savanorišką dalyvavimą Krašto apsaugos savanorių pajėgose (KASP), Šaulių sąjungos veikloje, didinti visuomenės švietimą apie civilinę gynybą ir organizuoti mokymus, orientuotus į ekstremalių situacijų valdymą.
Tam puikiai tiktų mokslo metų pabaiga – birželio mėnuo. Šį laiką galėtume prasmingai išnaudoti, pasitelkę nevyriausybines organizacijas, su kuriomis valstybės įstaigos šioje srityje turėtų bendradarbiauti daug intensyviau.
Svarbiausia – užtikrinti, kad piliečiai patys norėtų įsitraukti į šalies gynybą, o ne būtų verčiami tai daryti. Prievarta neatneša ilgalaikės naudos – ir nedidina visuomenės pasitikėjimo valdžios sprendimais.
Nuošalyje neturėtų būti palikta ir švietimo bendruomenė – tokie sprendimai turėtų būti pirmiausia išsamiai išdiskutuoti edukologų ir su vaikais tiesiogiai dirbančių mokytojų. Privalome tartis su švietimo bendruomene ir specialistais dėl tinkamiausių būdų užtikrinti šalies saugumą, dėl to, ką ir kodėl darome, ko siekiame – ir įsiklausyti į jų nuomonę. Privalome išvengti nereikalingos įtampos ir neapgalvotos naštos valstybės biudžetui.
