Rinkimų kampanija pasiekia finalo tiesiąją, bet jokių konceptualesnių diskusijų apie užsienio politiką negirdėti.
Pagrindinės Lietuvos partijos ir visuomenė turi gana stiprų sutarimą dėl pagrindinių užsienio politikos gairių: proeuropietiška kryptis, stiprus Europos ir JAV bendradarbiavimas, pagalba Ukrainai, valstybių sienų neliečiamumo principai. Matyt, dėl to užsienio politika debatuose pasirodo tik per karo Ukrainoje prizmę, bet ir ten slystama paviršiumi.
Apklausos rodo, kad užsienio politika, kaip tokia, nėra svarbi tema rinkėjams. Matyt, tai ir lemia, kad jokių debatų, išskirtinai šiai sričiai, nėra organizuojama, o visuomenei ši sfera pasirodo tiek, kiek ji išnyra debatuose apie saugumą ir gynybą.
Pagrindinė problema – taktika: būti antraštėse neužtenka
Dėl to kertinė Lietuvos užsienio politikos problema pastaruosius keturis lieka nepaliesta. Tai taktika. Net jei siekiame tų pačių tikslų, tai, kaip tai darome, gali stipriai skirtis. Matyt, geriausiai dabartinę taktiką išreiškė užsienio reikalų viceministras sakydamas, kad Lietuva yra sąžinės varpelis Vakarų partneriams. Tai reiškia garsius pareiškimus, dažnai kritikuojant partnerius bei aiškinant jiems, kad jie nesupranta Rusijos.
Ši taktika leidžia pakliūti į antraštes, bet ji turi problemų. Nors laikome save, kaip sakė Seimo pirmininkė, ledlaužiais ir lyderiais, žiūrint iš toliau akivaizdu, kad Lietuvos politikai nebuvo ryškiausi regiono lyderiai.
Prasidėjus karui tokia neabejotinai buvo Sanna Marin, o vėliau labiausiai klausomu regiono balsu tapo Estijos premjerė Kaja Kallais. Tai patvirtina ir tai, kad būtent ji tapo užsienio reikalų komisare naujoje Europos Komisijoje. Tai – istorinis pasiekimas regionui. Ir Estija tai pasiekė, nors būtent Lietuvoje vyko svarbiausias įvykis – NATO viršūnių susitikimas. Kodėl Estijos užsienio politika yra sėkmingesnė už mūsų?
Pirmiausia, kol mes orientavomės į sąžinės balso vaidmenį, estai „kepė“ ekspertines publikacijas ir strateginius dokumentus bei orientavosi į konkrečių pasiūlymų politikos lygmenyje formulavimą. Nuo pilno masto invazijos pradžios Lietuva praktiškai nekeitė savo komunikacijos ir pagrindinių tezių, o į atvirus ir neišsakomus partnerių klausimus atsakymų nesuformulavome. Dėl to vis dažniau pasigirsta nuomonės: nors Briuselyje ir sostinėse visi pasiruošę mūsų klausyti, mes neturime ką pasakyti. O iš ekspertų galima išgirsti, kad „Vilniuje nuobodu“.
G. Landsbergio įtaka Vakarų lyderių tarpe – gerokai perdėta
Kita problema ta, kad mūsų užsienio reikalų ministro ir užsienio reikalų komiteto pirmininko pareiškimai ir veikla dažnai balansuoja ant profesionalumo ribos. Dėl to mūsų užsienio politikos vertinimas labai aiškiai poliarizuojasi. Mes esame populiarūs šalyse, kurios pačios turi mažai pajėgumų ir daug sunkiau mums sekasi šalyse, kurios mūsų norus turi įgyvendinti, t. y. JAV, Vokietijoje, Prancūzijoje.
Pasiekimų ir taktikos užsienio politikoje ir „saugumo diplomatijoje“ skirtumas ypač ryškus, o geriausiai jis buvo matyti Vokietijos brigados pritraukimo procese, kur su saugumu dirbantys žmonės turėjo nuolat amortizuoti užsienio reikalų ministro pareiškimus.
Bet tai apie ką kalbame didelei daliai populiacijos gali būti siurprizas. Taip yra dėl dviejų priežasčių. Pirmiausia, mūsų žiniasklaida kritiką mūsų užsienio politikai, kai ji bent kažkiek liečia Ukrainą, du su puse metų laikė savotišku tabu, netgi naudingu Rusijai. Todėl kilus komisaro skyrimo dramai daugybė žmonių kaip nesąmonę ir pavydą atmetė faktą, kurį žino visi dirbantys šioje temoje: mūsų užsienio reikalų ministras nėra populiarus žmogus tarp sprendimų priėmėjų Vakaruose. Kita vertus, ministro viešieji ryšiai išties veikė gerai ir, palyginus su buvusiais mūsų diplomatijos vadovais, jis buvo kur kas labiau matomas.
Šios pastabos apie užsienio politikos taktiką yra bendresnis pokalbio apie užsienio politiką apmatas. Vietoje strategijos, turėtume pasikalbėti apie taktikas. Bet yra ir kitų labai svarbių klausimų, kuriuos turėtume aptarti rinkimuose.
Pirmiausia, bene vienintelė populistų užsienio politikos idėja yra „Baltarusijos prisijaukinimas“. Bet populistai yra taip toli nuo užsienio politikos tradicijos ir praktikų, kad ši idėja atmetama be kalbų. Todėl ji gali sklisti populiacijoje, nes niekas apie tai rimtai nekalba. Kitas klausimas yra Lietuvos pirmininkavimo ES tarybai 2027 metais tikslai ir pasiruošimas, t. y. būtent ateinančios valdančiosios daugumos laiku. Šalia yra klausimas apie ES reformas ir plėtrą. Galų gale, transatlantinio ryšio perspektyvas ir ką galėtume pasiūlyti, jei laimėtų Donaldas Trumpas. Apie tai pakalbėsime kitame straipsnyje.
Dr. Ruslanas Baranovas, LSDP Užsienio reikalų komiteto vicepirmininkas, kandidatas į LR Seimą
