Šią vasarą ne kartą buvome įspėti apie artėjančias gamtines grėsmes: vėtras, lietų, audras. Tačiau įspėjimai nepasitvirtino, audros praeidavo šonu arba būdavo jau išsikvėpusios. Apie naujausią audrą ir jos galimus padarinius įspėti nebuvome, o ji atėjo taip ir tokia, kad iki šiol visa Lietuva tvarkosi su jos padariniais. Visuomenė įsiutusi ant valdžios, valdžia teisinasi ir prisidengia teisės aktais, energetikos ministras tik po kelių dienų sugeba nuvykti į kelias vietas apžiūrėti audros padarinių, o vidaus reikalų ministrė kol kas sugeba tik pranešimus spaudai vos ne vos išspausti.
Akivaizdu, kad sustabdyti, pakreipti ar kažkaip kitaip paveikti tokių gamtos reiškinių nesame pajėgūs. Tačiau esame ir turime būti pajėgūs juos numatyti, jiems ruoštis, o įvykus – greitai pašalinti neigiamus padarinius. Ir visa tai turi daryti atitinkamos valstybės institucijos, joms pavaldžios įstaigos, įmonės ir organizacijos. Jų mūsų valstybėje netrūksta.
Ką mes matome ir matėme iki tol, kol neįvyko audra? Dar praeitų metų pavasarį Vyriausybė pasidžiaugė, kad pagaliau visu pajėgumu pradėjo dirbti Nacionalinis krizių valdymo centro (NKVC) situacijų valdymo centras, kuris parengė NKVC SITCEN standartines veiklos procedūras, „kuriose aiškiai išdėstytos priemonės ir veiksmai, leisiantys efektyviai ir laiku valdyti susidariusias ypatingas ar ekstremaliąsias situacijas bei jų sukeltas pasekmes“. Šią citatą reikia tikrai įsidėmėti, matant, kaip „laiku suvaldyta“ buvo būtent ši ekstremalioji situacija.
Iki šios audros viskas tikrai buvo gražu ir netgi labai patogu. Buvo patogu sėdint kabinetuose, suplanuotuose susirinkimuose vaidinti iš anksto suplanuotas pratybas. Patogu visuomenę po jų informuoti, kaip esame pasirengę įvairaus pobūdžio nelaimėms ir ekstremalioms situacijoms. Patogu įsivaizduoti, kaip viskas gerai, iki tol, kol ėmė ir atsitiko. Tada jau nebuvo taip patogu. Todėl pirma reakcija buvo tipinė – prisidengti įvairiais teisės aktais, aiškinant, kad matote, audra atėjo ne taip ir ne tokia, kaip numato teisės aktai, todėl ir informuoti apie ją nereikėjo. Kai šis pasiteisinimas nepadėjo, Agnė Bilotaitė pavedė atlikti tarnybinį patikrinimą, kodėl vis tik informavimo sistema nesuveikė, nors ką tik pačiai pavaldžios institucijos aiškino, kad ir nereikėjo informuoti. Na, bent jau tiek veiklos iš ministrės pusės, kuri vis dar nesugeba net nuvykti audros padarinių apžiūrėti. Tiek to A. Bilotaitės „veikimo“ mes ir pamatėme. Ir tai nebuvo pirmas kartas, kai esant sudėtingai situacijai ši ministrė tiesiog „išgaruoja“.
Vėliau į pasiteisinimų ir pateisinimų chorą įsitraukė ir energetikos ministras Dainius Kreivys, kuris bent jau po kelių dienų sugebėjo apžiūrėti audros apgadintus energetikos infrastruktūros objektus. Tačiau užuot pripažinęs akivaizdžias klaidas ir nesugebėjimą pasiruošti tokioms ekstremalioms situacijoms, ministras netgi sugebėjo pasigirti, jog visai neblogai tvarkomasi su audros padariniais.
Itin keistas ministro palyginimas ankstesnių audrų ir jose nukentėjusių žmonių skaičiaus su ką tik praūžusia audra ir sugebėjimas iš to palyginimo padaryti išvadą, jog visai neblogai buvo pasiruošta, nes galėjo būti daug blogiau. Leisiu sau pajuokauti, kad jeigu ką tik laikę brandos egzaminus abiturientai sau būtų leidę lyginti ir gretinti snygį su lietumi ir vėju – tai būtų neišlaikę egzamino. Tačiau D. Kreiviui tai daryti galima ir jis atvirai džiaugiasi neva didžiuliais padarytais darbais ir sparčiai likviduojamomis audros pasekmėmis.
Ir dar sau leidžia globėjišku tonu papriekaištauti žmonėms, kad šie gal irgi turėtų galvą ant pečių turėti, gal turėjo apsirūpinti elektros generatoriais (kurį ir pats įsigis) ir apskritai – būti pakantesni, kantresni ir atlaidesni. Na, o toliau jau energetikos ministras nestabdo ir teigia, kad jau dabar tai tikrai bus labai gerai, kad jau yra planas, kaip modernizuoti elektros perdavimo linijas, kad tam per ateinantį dešimtmetį bus skirta daugiau nei trys milijardai eurų. Labai patogu ir gražu nusukti kalbą nuo dabarties problemų į „šviesią ateitį“, kurioje jam jau nereikės būti dėl nieko atsakingam, t. y. gražiai permetant atsakomybę ateinančioms vyriausybėms.
Ministro pasisakyme netrūko labai gražių atsiliepimų ESO bendrovei ir tam, kaip sunkiai ir įtemptai jos darbuotojai dirba. Taip, jie dirba daug, sunkiai ir įtemptai. Tačiau galbūt, jeigu nebūtų priimta ankstesnių sprendimų skirstymo operatoriaus personalo optimizuoti, sumažinti ir palikti tik nedidelio brigadų skaičiaus einamiesiems remontams atlikti, tai galbūt nereikėtų kilus tokiai ekstremaliai situacijai likusiesiems dirbti iš paskutiniųjų?
Galbūt tada nereikėtų socialinėje erdvėje skaityti šimtų komentarų, kuriuose gyventojai stebisi, kad ESO elektrikai daug ir įtemptai dirba, o jie dvi, tris ir daugiau parų prie nutrauktų ir besivoliojančių laidų taip ir nemato nė vieno iš jų? Ir šioje vietoje jau ministras galėtų imti ir paskaičiuoti: o kas atsitiktų, jeigu vis tik ESO personalo nebūtų taip kritiškai mažai? Galbūt artėjančios būsimos kompensacijos gyventojams už patirtą žalą ir nesugebėjimą laiku atstatyti elektros energijos tiekimo bus didesnės nei normalaus ir efektyvaus ESO darbo užtikrinimo kaina?
Ir net nebejuokinga skaityti tiek ESO atstovų, tiek ministro pamokymų gyventojams, kad vis tik reikėtų įsigyti generatorius. Neapsistokime ties tuo, kiek jie kainuoja ir ar visiems yra įperkami, ar kokia yra jų galia, nes čia galime iškelti ne vieną ir ne du klausimus. Pirmas: tokia įranga – tai ne duonos kepaliukas: regione nuosavame name gyvenantis senjoras generatoriaus artimiausioje maisto prekių parduotuvėje nenusipirks.
Antra, jeigu tuo metu medžiais užversti keliai, jeigu senjoras negali išvažiuoti, o jeigu nėra elektros ir sutrikęs internetas – netgi labiau pasikausčiusiam žmogui būtų sudėtinga atlikti tokį pirkimą.
Generatoriui reikia kuro, reikia papildomų laidų, pagaliau, reikia turėti kad ir nedidelių, bet elementarių žinių, kaip ir kur generatorių prijungti prie elektros sistemos. O jeigu elektros nėra dvibutyje ar nedideliame kaimo daugiabutyje? Tokie patarimų dalintojai turbūt įsivaizduoja, kad visi puikiai išmano elektros generatorių pajungimo ir eksploatavimo subtilybes.
Čia reikėtų priminti ESO atstovams, kad kai gyventojui reikia padidinti galią, kai gyventojui reikia papildomos linijos – tada ESO išstato daugiatūkstantines sąskaitas, tada ESO elgiasi kaip tikrasis monopolininkas, žiūrintis tik savo naudos. Tačiau kitu atveju – būk geras ir pirkis generatorių. O „protingoms galvoms“ neatėjo minties, kad ESO galėtų turėti papildomų generatorių, kuriuos ekstremalios situacijos metu galėtų pats ESO prijungti gyventojams ir taip užtikrinti elektros tiekimą? Net nepatogu užduoti beveik populistinį klausimą, tačiau verta: ar dabartinis energetikos ministras, dabartinė vidaus reikalų ministrė ir visi dabartiniai valdantieji, atsitikus panašiai nelaimei ir kai jie galbūt bus opozicijos nariais, ramiai tylės ir nekritikuos būsimų valdančiųjų?
Matant centrinės valdžios institucijų pasimetimą, negalią, koordinacijos stoką, reikia visiškai pelnytai pagirti tuos, kurie tų pagyrų taip ir nesulaukia. Savivaldybių merai, savivaldybių seniūnai, seniūnaičiai, bendruomenių lyderiai.
Neturėdami didelių išteklių, nesulaukdami finansinės paramos jie ramiai, kaip ir visada, kaip ir kiekvienos ekstremalios situacijos metu, tiesiog darė tai, ką ir reikėjo daryti: ėmėsi šalinti medžius, ėmėsi padėti tiems gyventojams, kuriems ir kur tos pagalbos labiausiai prireikė. Ir jau ne pirmą kartą centrinės valdžios institucijoms galima užduoti paprastą ir taip jų nemėgstamą klausimą: kiek dar truks jūsų nepasitikėjimas savivalda?
Savivalda, kuri ne pirmą ir, be jokios abejonės, ne paskutinį kartą įrodo, kad sugeba chaotiškomis sąlygomis susitelkti, surasti vidinių resursų (finansinių ir žmogiškųjų) ir tiesiog už kitus padaryti jų darbus. Tai galbūt jau būtų laikas ne tik po visko padėkoti savivaldai, tačiau ir realiai suteikti jai galias ir atsakomybę už gyventojų saugumą. Galbūt didesnė finansinė parama lemtų tai, kad pati savivalda galėtų nuspręsti, kur ir kiek, ir kaip keisti elektros linijas, kiek reikėtų turėti elektros generatorių, apmokytų seniūnijų darbuotojus jais naudotis ir juos pajungti, galbūt suteikus papildomą finansavimą kaimiškosiose seniūnijose galėtų dirbti žmonės, kurie realiu laiku galėtų genėti šakas ar šalinti pavojingai šalia elektros linijų esančius medžius?
Galbūt tada ir atėjus audrai, vėtrai, didesniam snygiui centrinei valdžiai nebereikėtų raudonuoti ir galvoti, kaip eilinį sykį pateisinti savo neveiksnumą. Visa tai galioja taikos metu, tačiau ruošiantis galimiems karo veiksmams toks požiūris ir toks veikimo būdas būtų dar svaresnis indėlis į krašto saugumą, nes bent jau kelios sritys būtų tikrai suvaldytos ir nekeliančios papildomų problemų.
Ir aš, ir jūs – visi galime padaryti daug išvadų, ir jos nebūtinai bus vienodos, tačiau visų pirma, ir ministrai, ir visi centrinės valdžios atstovai turi būti empatiški, atjaučiantys, suprantantys ir įvertinantys žmonių nelaimes, o ne sėdėti užsidarę savo kabinetuose, ir tuo labiau – nedalintų pavėluotų patarimų žmonėms, ką jie turėjo patys pasidaryti, nes toks elgesys mažų mažiausiai yra amoralus.
