Antradienį Seime surengtoje spaudos konferencijoje Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas, socialdemokratas Laurynas Šedvydis pasidžiaugė, kad naujai valdančiajai daugumai pavyko „greitai ir neskausmingai“ suteikti pripažinimą religinei bendrijai „Romuva“.
„Nepaisydama nei EŽTT sprendimų, nei teisininkų argumentų, Lietuva, tiksliau, parlamentas vis atidėliojo šio svarbaus žmogaus teisių klausimo sprendimą.
Svarbiausia šio 7 metus užsitęsusio proceso pamoka – kad Seimas, pasirodo, gali nepripažinti religinio sambūrio, net jeigu šis atitinka visus įstatymo reikalavimus. Siekdamas pateisinti savo nepateisinamą užsispyrimą, Seimas užsiėmė metafizika ir teologija, nors neturėtų tuo užsiimti“, – komentuoja L. Šedvydis.
Religinės bendrijos „Romuva“ atstovai dėkojo už pripažinimą balsavusiems Seimo nariams.
Krivė Inija Trinkūnienė šį naujosios Seimo daugumos sprendimą vadino „istorine akimirka“, pažymėdama Žmogaus teisių komiteto ir jo pirmininko vaidmenį.
Ji apžvelgė ilgą ir sudėtingą „Romuvos“ judėjimo istoriją, sovietmečiu patirtus persekiojimus.
„Šis Seimo sprendimas – tai simbolinis ir istorinis valstybės atsigręžimas į mūsų senąją, savitą lietuvišką dvasinę tradiciją.
Tai pripažinimas, kad baltų kultūros paveldas, mūsų protėvių pasaulėžiūra ir tautinės kultūros vertybės yra neatskiriama tautos istorijos ir tapatybės dalis, verta pagarbos ir oficialaus valstybės palaikymo“, – Seime sakė krivė I. Trinkūnienė.
Vaidila Jonas Vaiškūnas akcentavo, kad „Romuvos byla parodė mūsų teisinės sistemos neįgalumą“.
„Vadinamosioms tradicinėms religijoms sudaromos išskirtinės sąlygos, nors įstatyme įtvirtinta, kad teisę gauti valstybės paramą turi ir kiti“, – pažymėjo J. Vaiškūnas.
Vaidilė Nijolė Balčiūnienė prisiminė „Romuvos“ judėjimo ištakas.
„Daugelis painioja dalykus, sako: čia gi etnokultūra.
Bet senosios tradicinės šventės yra pilnos senojo tikėjimo apraiškų. Didžiulį impulsą judėjimui suteikė Marijos Gimbutienės paskaitos 1968 m.“, – prisiminė N. Balčiūnienė.
Sociologė prof. Milda Ališauskienė sakė, kad „Romuvos“ pripažinimas – visai Lietuvai reikšmingas įvykis. Ji kritikavo tokias įsigalėjusias kategorijas kaip „pripažintos“, „nepripažintos“, „registruotos“ religijos ir pan.
Pasak mokslininkės, dabar turime du skirtingus pasakojimus apie tai, kas yra Lietuvos „nacionalinė religija“. Katalikų Bažnyčia skelbiasi nacionaline religija, bet Romuva turi savo pasakojimą apie nacionalinę religiją.
Dominuojančios religijos – katalikų – dalyvavimas sprendžiant kitų grupių likimą yra nesuderinamas su demokratija, mano M. Ališauskienė.
„Demokratinėje valstybėje gali ko-egzistuoti (drauge egzistuoti) skirtingi pasakojimai“, – pažymėjo M. Ališauskienė.
Seimo narė socialdemokratė Jūratė Zailskienė, priminusi, kad „Romuvos“ sąjūdis buvo gaivi versmė sovietmečiu, svarstė, kodėl naujasis Seimas ir jo didžiausia – socialdemokratų – frakcija sklandžiai suteikė pripažinimą „Romuvai“.
„Turbūt į naująjį Seimą išrinkta daug drąsių žmonių, kurie nebijo prisiimti atsakomybės.
„Romuvos“ pripažinimo atvejis toks svarbus todėl, kad tai – visų žmonių, visų piliečių lygių galimybių klausimas“, – pažymi Seimo narė socialdemokratė J. Zailskienė.
